POEMA „METAI“

Pavasario vaizdai

  Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
  Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.
  Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
  Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
  Tuo laukus orai drungni gaivydami glostė 5
  Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
  Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
  O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
  Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams,
  Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo 10
  Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
  Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikyt.
  Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.
  Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms,
  Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė. 15
  Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų
  Mus jau vargyt vėl pulkais visur susirinko
  Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.
  Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudyt
  Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n’užsimiršo. 20
  Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo
  Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo;
  O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė
  Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė.
  Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės 25
  Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės.
  Ale kokie dyvai – nei viens iš didelio pulko
  Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;
  Ne! ne verkt, bet linksmytis visi susirinko:
  Nės darbai žiemos visur jau buvo sugaišę 30
  Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė.
  Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo
  Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė.
  Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams
  Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo; 35
  O kits ant šakų kopinėdams garbino Dievą.
  Bet ir valgių dėl skūpų nei viens nesiskundė.
  Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę;
  O tūls lopytą parlėkdams parnešė kuodą
  Ir pasisotyt ant laukų vos mažumą rado. 40
  O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo,
  Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės.
  Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas
  Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.
  Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė 45
  Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados
  Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą.
  Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;
  Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus,
  Rado ant visų kampų permier pagadytus. 50
  Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų
  Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę.
  Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;
  Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;
  Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, 55
  Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.
  Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;
  O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.
  Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,
  Valgį sav sužvejot pas klaną nulėkė greitai 60
  Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,
  Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo.
  Tu, žmogau niekings! mokykis čia pasikakyt
  Ir pasisotindams gardžiaus n’užmiršk savo Dievą.
  Krūmus ir girias visokios ošino dainos; 65
  O laukus visur bei pievas skambino garsai.
  Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė
  Ir Sutvertojį linksmai rykaudami gyrė.
  Kregždės su lengvais sparnais aukštai pasikėlė
  Irgi bešūtydamos nei kulkos šaudė per orus, 70
  O paskui valgius prastus be priprovų valgė
  Ir pasivalgiusios pluškėjo pasaką savo.
  Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams
  Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų;
  Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams, 75
  Ne! jis nor pamokyt, kaip Dievo didė galybė
  Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga.
  Žvirbliai su vaikais žodžius girdėdami tokius:
  ,,Rods, – tarė, – mūs giminė taip jau vis šlovina Dievą.“

Pasakojimas apie lakštingalą

  Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus, 80
  Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.
  Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut
  Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,
  Sav viena tamsoj budėdama garbina Dievą,
  O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam, 85
  Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis.
  Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!
  Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę
  Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam,
  Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai, 90
  Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai
  Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai.
  O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam
  Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,
  Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį, 95
  Su visokiais balsais ir dainavimų garsais
  Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.
  Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus
  Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?
  Kodėl taip didei slapais su pasaka savo? 100
  Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs,
  Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, –
  Kožnas ir kiekviens tavo šauną garbina dainą,
  Kad tu mums dyvus linksmų lakštingalų čiauški.
  Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą. 105
  Smuikai tav ir kanklys tur su gėda nutilti,
  Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą
  Ir kinkyt, paplakt, nuvažiuot išbudini Jurgį!
  Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis,
  O mes daug prisivargę jau į patalą virstam, 110
  Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė
  Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką.
  O kad kartais kobotą mes tavo pamatom,
  Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai.
  Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų, 115
  Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;
  Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški.
  Ak! ir tarp žmonių daugsyk taip jau nusiduoda,
  Kad ant svieto šio mainų tikrai padabojam.
  Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs 120
  Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs,
  Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo;
  O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą,
  Tai ir būrs tur spjaudyt ir didei nusidyvyt;
  Ypačiai kad apjekėlis toks niekina Dievą 125
  Ir besišypsodams kaip pons glūpumą parodo.
  Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs
  Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,
  Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,
  Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint. 130
  Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai.
  Riebūs mūs lašiniai bei dešros tav nepatinka,
  Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori.
  Tu neliūbiji pyragų neigi ragaišių
  Irgi nevožiji gardžiausio gėrimo ponų; 135
  Bet, pasisotinusi prastai, tikt vandenio trokšti.
  Tikt n’užmiršk, gaidau! per daug giedodama valgyt.
  Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas.
  Valgyk sav sveika, kad nori, vabalą margą!
  Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą! 140
  Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę;
  Bet ir mūs paminėk į mūsų girę parėjus,
  Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi
  Ir ,,Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok“ pasakysi.
  Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakint, 145
  Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt.
  Į paukščius žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto,
  O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.
  Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę,
  Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa; 150
  O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.
  Tav, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo,
  O tu dar nurni, kad, kartais alkaną dieną
  Ar skūpus čėsus sulaukęs, šupinį gramdai?
  Taip sumišai besijuokiant, štai ūžims pasikėlė 155
  Ir tuojaus erelis rėkaudams pasirodė.
  ,,Tič, – tarė jis, – pulkai susirinkę, liaukitės ošti
  Ir tikrai klausykit, ką mes jums pasakysim.“
  Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą,
  Iš visų pašalių susilėkę jam pasirodė: 160
  ,,Štai mes, jūs tarnai! Ką velys jūsų malonė?“ –
  ,,Mes, – atsiliepdams jiems erelis, – norime tardyt,
  Kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt.
  Ar pristokot ko? ar kas tarp jūsų pagaišo?
  Rasi ką šeškas ar baisinga pelėda sudraskė, 165
  Mažu ką vanags ar kiaunė kopinėdama smaugė,
  Mažu ką neprietelius žmogus mums numušė šaudams
  Ar kytriai, nei koks klastorius, gyvą pakorė,
  O paskui prisiėst skauradoj iškepė biedžių.“
  Taip ereliui klausiant ir aštriai tyrinėjant, 170
  Gandras ant savo lizdo nei koks pons išsisplėtęs
  Bei besiklonodams vis ir linksmai šokinėdams:
  ,,Dievs, – tarė, – svietą šį sutverdams ir budavodams,
  Daugel tūkstančių gyvų sutvėrimų leido
  Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė; 175
  Juk visur, kur žiūrim tikt, dyvai pasirodo.
  Pulką šį Sutvertojis į vandenį siuntė,
  O anam ant orų plaukt sparnus dovanojo.
  Daug gyvų daiktų po medžiais girėse slapos;
  O kiek ant laukų linksmai plezdendami laksto 180
  Ar pas žmones ant kiemų čypsėdami burzda!
  O vei kožną Dievs vis su pasimėgimu sotin.
  Kartais tropijas sulaukt ir alkaną dieną,
  Kad visur per daug baisybės darganų teška
  Ar kad dėl žmogaus griekų Dievs vargina svietą. 185
  Neprietelis žmogus daugsyk mus gandina šaudams
  Irgi bičiulių bei genčių mums numuša daugel.
  Kartais nuo vaikų meilingus atskiria tėvus
  Ar aukštai kopinėdams paukščių pavagia veislę.
  Sykiais vargstantiems nei koks geradėjas 190
  Grūdus patvoryj barstydams ragina valgyt;
  O štai, kad tarp mūsų kas ką lest pasidrąsin,
  Su tinklais glūpiems draugams iškadą padaro
  Ar su provyta pūčka tikt muša, tikt muša.
  Ir tarp paukščių rods tūls kytras randasi sukčius, 195
  Kurs gardžiai prisiėst slaptoms savo numuša draugą.
  Vanags, ans klastorius, ir pelėda, jo dumčius,
  Ir varnai su varnoms, ir jų draugala šarka
  Daug kasmets, kaip žinom, išgaišina nabagų;
  Bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado, 200
  Kaip žmogus tūls yr, kad jis smaguraut išsižioja.“
  Taip besipasakojant, dyvų dyvai pasidarė.
  Balsas nei nuskęstančio sušuko nešvankiai
  Ir vis ,,gelbėkit, ak! gelbėkit“ padusėjo.
  Tuo visi pulkai to garso taip nusigando, 205
  Kad ir pats erelis jau kribždėti nedrįso;
  Tikt šikšnosparnis dar viens su pilka pelėda
  Iš bjaurų pašalių pamaži pasidrąsino lįsti
  Ir tikrai tyrinėt, koks strokas ten nusitiko.
  Štai viens pons, puikiai rėdyts (tikt gėda sakyti), 210
  Mislyk tikt, aukščiausių ponų viens, prisiėdęs
  Ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs,
  Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė:
  Nės jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,
  Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo, 215
  Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko
  Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.
  Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia;
  Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi rėkaut.
  ,,Kas tav, biedžiau, kenk?“ – šikšnosparnis tyrinėdams 220
  Irgi nuskųsdams poną tą pasidrąsino klausti.
  ,,Ar gumbu sergi per daugel kabiar ėdęs?
  Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan?
  Juk ir tavo tetėns užpernai taip prisiėdęs
  Su savo pusbroliais, kaip tu, pilvuodami sirgo, 225
  Ik paskiaus jie perplyšo ir numirė baisiai.“
  Štai didpilvis šitas, tą graudenimą jausdams,
  Dar daugiaus išputo ir durnuoti pradėjo:
  Nės jis tuo plaukų nuo kiaušės nupešė pluoštus;
  O paskui barzdos nu smakro pusę nuplėšė 230
  Ir su nagais kumpais savo veidą visą sudraskė.
  Bet dar tai negana; jis vis pinigų graibydams
  Ir besispardydams su valgiais parmetė stalą;
  Taip kad šunys, iš visų pašalių susibėgę,
  Poniškus valgius ir brangus viralus ėdė. 235
  Bet ir to negana; jis ėmęs didelį peilį
  Gerklę su stemple jau perpjaut ištiesė ranką.
  Čia šikšnosparnio širdis taipo nusigando,
  Kad šikšniniai jo sparnai jau lėkt n’įgalėjo;
  Ale pelėdpalaikė, dėl to smertnai nusiminus, 240
  Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo
  Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą,
  Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui
  Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia.

Pamokymas poniškai atrodantiems būrams

  ,,Ak! – tarė Lauras, rymodams ant stripinio savo, – 245
  Vis niekai, kad tūls žioplys su Bleberiu vapa,
  Būk pilonys vis linksmai kasdien prisivalgą
  Ir miesčionys be vargų mieste šokinėją:
  Nės tokie žiopliai, butus pamatydami margus
  Ir karietas blizgančias girdėdami trinkant, 250
  Mislija, kad kožnas ponas puikiai išsirėdęs
  Nei kaip angelas danguj kasdien pasilinksmin.
  Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai
  Taip glūpai nezaunija, kad šupinį šutin
  Ar kad jie viešėt naujas vyžas prasimano. 255
  Juk tikt viens glūpums, kad Milkus, Kasparo tarnas,
  Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin
  Ir būrus prastus per kiaulių jovalą laiko.
  Tu, nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?
  Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams, 260
  Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėrei
  Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?
  Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,
  Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?
  Tikt atsimyk, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams, 265
  Su kurpalium tav per rambią nugarą siekė,
  O moma su ražu supykus mušė per ausį.
  Ogi dabar jau kaip ponatis skiauturę rodai
  Ir grumzdi, kad kartais būrs, pro šalį važiuodams
  Ir tavo kardą su nauju diržu pamatydams, 270
  Ne tuojaus, kad tu liepi, kepurę numauja
  Ir, kaip nori tu, jisai nenor pasiklonot.
  Snargliau! eik pirma mokykis kakalį šildyt
  Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.
  Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko 275
  Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.
  Vei kapė bei tė kaip reik dar košt neprimokai!
  Eik užsimauk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt!
  Tikt girdėk, kaip kiaulės jo bei alkanos ožkos
  Graudžiai pro plyšius žiūrėdamos ėdesių rėkia. 280
  Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių?
  Ar negavai, ko reik, kasdien iš Bleberio rankų?
  Ar reikėjo tav bensyk išgyt neprivalgius?
  Tikt atsimyk, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt
  Ir kiek utėlių jis tav kasdien nušukavo, 285
  Ik išmokai jo penkias kiaules surokuoti;
  O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė,
  Ik jo daglą puskuilį su penketa kiaulių
  Pro vartus išguit drįsai, kad išginė kerdžius.
  Ogi dabar, žioply, jau gėdies Bleberio namo 290
  Ir jo viežlybą bei vertą niekini vardą?
  Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti,
  Ir, kad Dievs koravos, dar verkdams ubagais eisi.“
  ,,Rods, – tarė Pričkus, – jauns žmogus durnai dūkinėdams
  Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja 295
  Ir per daug durnuodams sav iškadą padaro.
  Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai,
  Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm.
  Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę,
  Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm. 300
  Čia viens pulks, sav žirgus iš lazdų pasidaręs
  Ir glūpai skraidydams, ant purvų šokinėjo;
  O kitsai, botagus sav iš plaušų nusisukęs,
  Pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams;
  Bet mergaitės, pačios dar privalydamos auklių, 305
  Jau iš lopų margas sav lėles madaravo
  Ir aukuodamos ant alkūnių garbino bostrą.
  Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia.
  Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,
  Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso 310
  Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta;
  Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna,
  Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą męža.
  Andai aš su gromata siųsts pas Kasparą bėgau
  Ir pas jo vartus naujus, kepurę nuvožęs, 315
  Laukiau, ik tarnai man ponui lieps pasirodyt.
  Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga.
  Gryta! tariau, kas kenk, kam bėgi taip išsižiojus? –
  ,,Ak! – tarė ji kytriai, – ponatis mūs maloningas...“
  Taip ištarusi, ji tuojaus pas upę nušoko 320
  Ir jo pridergtas buksvas su kultuve skalbė.
  Aš besigėdėdams išvydau Krizą bekumpsant.
  Vaike! tariau, ką misliji toktai pamatydams?
  Ar ne mūsų žiopliai taip jau šokinėdami daro?
  Būrkos savo lėles glūpas su skrandgaliu rėdo 325
  Ir suvystytas į tamsų pašalį kiša;
  Juk žinai, kaip būrai veislę savo kavoja.
  Ale žiuponės savo lėles, margai dabinėtas,
  Ant šilkų perynų vis į patalą guldo.
  O vei ir jų lėlės, kad joms kas pasidaro, 330
  Lyg taipo, kaip ir mūsiškės, klykia nešvankiai.
  Bet jau taip visur, kol sviete kūdikiai augo,
  Vargt ir verkt vaikų pirmiausias buvo remestas.
  Dar nei viens ikšiol n’užaugo vis besijuokdams;
  Ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs. 335
  Vei žiūrėkim tikt! jau vėl su padėjimu Dievo
  Vasarą su šiltoms dienelėms jaučiame grįžtant.
  Vei! kaip žemė jau savo nuogą nugarą rėdo,
  Ir kaip kožnas daikts atgydams pradeda džiaugtis.
  Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę, 340
  Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias;
  O keli tarp jų pautus rokuodami deda.
  Ale palaukit tikt, iki pautai, jūsų padėti,
  Čypsės ir po tam dar jus užaugdami kvaršys
  Ir už procę jums menkai dėkavos išlėkę. 345
  Taigi matai, taip paukščiams, taip ir mums pasidaro,
  Irgi be vargo būt negal nei viens šime sviete.
  Juk ir mes, dar A, B, C nemokėdami čiauškėt,
  Daug vargų bei strokų tėvams savo padarėm,
  Ik bėginėt išmokom ir ką žaist prasimanėm. 350
  O vei! kaip kiek išminties užaugdami gavom,
  Ir darbeliai su vargeliais jau prasidėjo;
  Štai tuo žirgai su lėlėms į šūdą pavirto.
  Ak, išties! kita prova, kad piemenio skrandą
  Jau užsimovęs ožkas ir kiaules varinėji 355
  Ar kad dargana su lytum pluk nugarą prausia.
  Ei paskui, kad jau akėčias reik sekinėti
  Ar kad margis su laukiu nenor rėplinėti,
  Mislyk tikt! koktu dūšelei čia pasidaro.
  Ypačiai kad po tam jau gyvos randasi lėlės 360
  Ir nenaudėlės dėl niekų kvaršina galvas.
  Juk žinai, kaip yr, kad pulks lėlių pasidaro.
  Ak, Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto.
  Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams
  Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams, 365
  Sav ir mums nabagėliams daug padarei vargelių.
  Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams,
  Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan
  Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt.
  Taip po tam tu, biedžiau, su Ieva, savo mote, 370
  Išrėdyts su kailiais per laukus bėginėjai
  Ar tamsoj pasislėpt į krūmus kur nusitraukei.
  Žinom juk ir mes, koktu, kad kaip nusidėję
  Slapomės ar kartais šen ir ten bėginėjam.
  Tav, tėtat garbings! pirmykščios tavo lėlatės 375
  Daug dyvų bei daug neregėtų štukų padarė,
  Ik po tam iš tų lėlių pulkai prasidėjo
  Ir kaip mūsų žiopliai tavo biedną kvaršino galvą.
  Tu su savo Ieva juk dar nebuvota bandę,
  Kaip jūsų veislės pulks ant svieto šio prasiplatys 380
  Ir kiek vargo jums jisai padarys užaugdams.
  Ale ką mislijo Ievutė, tavo pačiutė,
  Kaip jos pirmas vaiks užgimęs klykti pagavo
  Ar kaip pirmąsyk ji jam pasturgalį šluostė
  Ir prastai suvystijus į pašalį kišo? 385
  Ale, žėlėk Dieve! kiek džiaugsmo judu sulaukėt,
  Kaip susivaidijęs ant lauko juma sūnelis
  Barės rūstaudams ir brolis numušė brolį?
  Ak, Adom! tu, peržengdams prisakymą Dievo,
  Sav ir mums padarei vargus ir didelę bėdą. 390
  Juk ir mes, kaip tu, šime sviete vos pasirodom,
  Štai tuo bėdos iš visų pašalių susibėga
  Ir nuo lopšio mus ik grabo persekinėja.
  Ale ką galim veikt? Pakol šime krutame sviete,
  Turim jau visaip, kaip taiko Dievs, pasikakyt. 395
  Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,
  Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.
  Ant žiemos smarkums su šalčiais vėl pasibaidė,
  Ir ilgų nakčių tamsybės jau nusitrumpin,
  Vei, saulelė, tikt žiūrėk! atkopdama greitai, 400
  Brinkina jau laukus ir žolę ragina keltis;
  Vei! ne daugio reiks, tuo vėl kvietkas pasidarę
  Uostysim ir garbysim pavasarį margą.
  Bet ir jūs, darbai, mus vėl užniksite dovyt,
  Kad turėsim su vargais į baudžiavą trauktis. 405
  Ak! kiek trūso reiks, ik į skūnes sugabęsim,
  Kas ant aukšto dar ar klėtyj guli be diego;
  Ir kiek dar palūkėt reikės, iki šupinį virsim.
  Nugi dabar, į dievišką žiūrėdami ranką,
  Judykimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus 410
  Ir nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant
  Ar kad orai mus daugsyk visoki nugandys!
  Skubykimės, eime nugamykim reikalą kožną!
  Orei žagrių reiks, palyčių beigi noragų;
  O akėčioms reiks negelių bei bingusių kuinų. 415
  Žinom juk, ką jaučiai mums rėplodami riekia,
  Kuinai tur, kad liepiam jiems, skraidydami trupyt.“

Slunkiaus filosofija ir Pričkaus pamokymai

  ,,Rods, – tarė Slunkius, – vėl bensyk su padėjimu Dievo
  Išmiegot ir sąnarius atgaivyti galėjom.
  Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams, 420
  Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.
  Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus,
  Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.
  Ogi dabar, žėlėk Dieve! jau vasara randas
  Ir darbų naštas nusitvert vėl ragina rengtis. 425
  Ak! man ašaros į akis jau pradeda trauktis;
  O mano motė (žinot juk, koks moterų būdas)
  Vis susiraukus ir rankas grąžydama verkia.
  Aš vaitodams vis ir tokią bėdą matydams,
  Ak! močiute, tariu, bensyk ir verkusi liaukis; 430
  Juk dar čėso yr, ir mes atliksime darbus.
  Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams,
  Tą daugsyk apgauna, kurs vis ritasi šokdams;
  O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams!
  Kuinas taipo jau ramboks, vis žingine žergdams, 435
  Kartais dar toliaus uždėtą nuneša naštą,
  Kaip tūls žirgs durnuodams ir piestu šokinėdams;
  O kiek sykių dar iškadą sav pasidaro.
  Ant! smalininks, saikėt ir išparduot savo smalą
  Per kiemus pamaži važinėdams, kirkina ratą, 440
  O tiktai nusipelno jis sav pinigą grečną.
  Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams
  Ir permier besirūpydams, savo sunkina širdį!
  Tėvs mano Kubas taip glūpai kol gyvs nepadarė,
  O ir jo tėvs Stepas taip gyvent nemokino. 445
  ,,Vaikai! – rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs
  Ir su žaku prastu kaip prastas būrs užsiklojęs, –
  Vaikai! šukštu jums naujus niekus pramanyti,
  Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom.
  Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus. 450
  Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais,
  Kad dar ir senysta ką ras atšokdama kartą.“
  Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvėriau
  Ir, kol gyvs krutėsu, jų kasdien paminėsu.“
  Tas durnas kalbas visi girdėdami būrai 455
  Gėdėjos; bet Pričkus jam drąsa pasakydams:
  ,,Eik, – tarė, – šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin.
  Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,
  Sav ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.
  Aš, kad man skvieruot pons amtsrots urdelį siuntė, 460
  Tav, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau,
  Kad iš skrandos tavo senos sklypai pasidarė.
  O kieksyk tave vakmistras kone visą nulupo
  Ir tu raišėdams vos vos į baudžiavą traukeis.
  Neprieteliau! tu, lėbaudams ir vis smaguraudams, 465
  Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei;
  O dar ir savo vaikesčius pagadyt nesigėdi?
  Bet jūs, viežlybi kaimynai, jūs, gaspadoriai
  Su grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt,
  Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus, 470
  Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim;
  Juk ir pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs,
  Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą:
  Nės be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo,
  O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam. 475
  Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmyt,
  Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtyt.
  Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį
  Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokykim:
  Nės, ką žiemą jis yra stalde sudūmojęs, 480
  Tur visiems pasakyt, kad vėl jau vasara grįžta.
  Tu, žioply Merčiuk! dėl ko juokies išsišiepęs?
  Ar tai juoks, kad būrai tur į baudžiavą rengtis?
  Tu dar nebandei, koktu, kad stengiasi margis
  Ar nusiminęs žalis tikt vos vos rėplinėja. 485
  Tikt bandyk, koktu, kad amtmons pradeda rėkaut
  Ir nesvietiškai prasikeikdams iltinį griežia.
  Tu, nenaudėli Puky! taip jau susimislyk,
  Kad tave Lauras arti nusiųs ant Kasparo rečių.
  Tu kasmets juk nei razbaininks vargini jaučius 490
  Ir nei koks lupiks galvijį kankini biedną.
  Tikt baisu žiūrėt, kad kerdžius išgena bandą
  Ir tavo jaučiai pro vartus vaitodami žergia:
  Nės čia biedžius viens vos vieną paneša ragą,
  O kits ten uodegos netekęs vos rėplinėja. 495
  Andai vakmistras, pas mus skvieruot atsibastęs,
  Klausė koliodams, kas biedžiams tiems nusitiko.
  ,,Ak! – tarė Paikžentis, – Pukys juos taip pagadino.“
  Ak! tu, neprieteliau, ką dirbi, ben susipraskie,
  Ar tu jau visai padūkai taipo begyvendams? 500
  Mislyk tikt, koktu tav būtų, kad tavo margis,
  Prie galvos tave tverdams, žagrę vilkti priverstų;
  O paskui, tave visą jau smertnai nustekenęs,
  Su šiaudų kūliu kaip jautį šerti pagautų
  Ir mėsininkui sprandą tavo nusukt nugabentų. 505
  Mislyk tikt, koktu tav būtų, kad pasikinkęs
  Nei koks jautis vilkt turėtumbei savo žagrę.
  Taigi, žmogau, dėkavok už tai kasdien savo Dievui,
  Kad tavo laukis su dvyliu tav padeda dirbti
  Ir kad kuinai tav akėdami žengt nesistengia. 510
  Tverk pri ragų, kišk į kulboką tinginį žalį,
  Bausk jį, kad klausyt nenorės ir tav pasipriešys.
  Tur klausyt, juk tam jisai tavo pašarą kramtė
  Ir ištroškęs iš tavo prūdo vandenį gėrė.
  Tikt saugokis, kad ne pats, be reikalo mušdams, 515
  Su glūpais savo jaučiais į galvijį pavirsi.
  Juk žinai, kaip biedžius toks už pašarą menką
  Tav, kad jam grumzdi, pasilenkęs užžagrį velka;
  Taip kad jam daugsyk seilėdams jo liežuvėlis
  Iš karštų nasrų nei blėkas kaba nuo zūbų. 520
  Jautis, kaip girdi, sav vargdams pašarą pelno;
  O ir tą daugsyk, kad skūpas randasi čėsas,
  Su maldelėms ir kone verkdams vos išsiprašo.
  Ak, mano gaidūs! juk ir mums taip jau pasidaro,
  Kad mes, po darbų naštoms didei prisivargę, 525
  Kartais dėl vargų vos sausą truputį kramtom
  Ir iš klano su savo jaučiais vandenį surbiam,
  Kur vabalai ir varlės su pasimėgimu maudos.
  Ale nebok, gaidau! neverk permier nusimydams;
  Juk viens miers, kaipo savo blogą sotini skilvį, 530
  Kad tikt Dievs sveikatą mielą tav dovanoja.
  Taigi nurykim jau prastoką savo kąsnelį,
  Ik ruduo po tam mums duos riebiaus pasivalgyt.
  Ant žiūrėk tiktai! veršukai jau šokinėja;
  O ėryčiai su paršukais žįsdami spardos. 535
  Vištos ant laktų jau daug iškarkino pautų;
  Tikt palūkėk, margi vištyčiai tuo pasirodys:
  Nės šlekutė su baltžande jau pasičypsin,
  Ogi žąsyčiai iš kiaušinių veržiasi laukan.
  Vei! kaip žąsins savo sulaukęs sveikina veislę 540
  Ir besiklonodams vaikus krūvon varinėja.
  Ba! mėsos visokios ir šulnų smagurėlių
  Virt ir kept gardžiai jau daug visur pasidaro.

Alkanas pavasaris ir Pričkaus pamokymai, ką reikia sėti

  Nugi dabar, kaimynai, gentys ir gaspadoriai!
  Rūpykitės akylai, kad užardami lauką, 545
  Daug visokio sav išbertumbit vasarojo.
  Juk negali maitytis vis vienais riebumynais;
  Ir dailių riekelių reik, kad spirgini spirgus.
  Todėl tur kiekviens, šventes pavasario švęsdams,
  Kas ant čielo meto reik, taipo pasirūpyt, 550
  Kad kožna diena, nusikandus savo dalyką,
  Dar ir sekančiai n’užmirštų reikalą skalsyt.“
  ,,Rods, – tarė Blėkius, – ką mes pernai sav nusipelnėm
  Ir zopostui savo namams kampe pakavojom,
  Su žiema jau baigias ir visur išsituštin. 555
  Vei! kaip skūnės, kur mūsų lobiai buvo sukrauti,
  Nei pūstynės stov ir maisto viso neteko;
  O aruodų krūvos jau taipo pasibaidė,
  Kad kisielių virt ir skanų šupinį pleškyt
  Nieks nesiliko, kaip tiktai skūpa mažumėlė. 560
  Ant pašaliai visi, kur ropės irgi repukai
  Su kitais viralais zopostui buvo padėti,
  Taip išsituštino jau, kad mes, kasydami galvas,
  Vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotyt.
  Ak! jūs, kumpiai, jūs, dešrelės su lašinėliais, 565
  Mes kone verkiam jau, kasdien paminėdami jūsų.“
  ,,Tič! – tarė Pričkus jam, lietuviškai pasakydams, –
  Eik, žioply! tu juk kasmets dėl ėdesių skundies.
  Kas tav kalts? Kam vis, sulaukęs rudenį riebų,
  Taip nesvietiškai sugramdai savo zopostą, 570
  Kad prieš Mertyną tikt vos paršuks pasiliekti?
  Čėdyk, neprieteliau, kol riebų šutini puodą,
  Tai tav kūdą nereiks prisikaist, kad vasara grįžta.
  Taigi nutverk iš naujo vėl dėl ėdesių darbus
  Ir pelnykis ką sukriai dėl rudenio rudo. 575
  Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori;
  Juk neprivalo ji tav duot, negavusi nieko.
  Usnys, dilgėlės ir brantai su sanevadais
  Auga, kaip žinai, be jokios mūsų pagalbos;
  Ale grūdelis gers nesiranda, kad nepasėji. 580
  Tu tikt vis mėsos kasdien prisiėst išsižioji,
  O burokų bei lapienės niekini garbę.
  Todėl tu kasmets, supliurpęs visą zopostą,
  Blogs ir pusgyvis velkies į baudžiavą mielą.
  Eik, žioply! eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą. 585
  Sėk miežius, pupas, grikus su didele sauja;
  Ir avižų n’užmiršk, kad sėdams išberi grūdus:
  Nės kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia.
  Žirnių sav pasisėk zopostui didelį plotą,
  Juk žinai, kaip skanūs jie, kad šupinį valgai. 590
  Ai! kaip daug jie mums per metą skalsina duonos.
  Ir kanapėms duok ben kokį sklypgalį lauko;
  Gėdėkis šykštuot! ir tokio reikalo reikia.
  Ar ne gerai, kad pats sav grečną nuveji virvę,
  O pinigėlį delmone kytriai pakavoji? 595
  Sėk linų, kiek Gryta norės; minau nesivaidyk!
  Juk žinai, kaip vis daugiaus nor moterų būdas,
  Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia.“

Pamokymai moterims

  Ale nepeik, minau! permier tą moterų provą!
  Ar ne smagu klausyt, kad viežlybos gaspadinės 600
  Žiemą su mergoms vindus savo sukdamos ūžia?
  Ar ne gražu žiūrėt, kad Gryta, jau prisiverpus,
  Skirsto verpalus aust ir audus baltina drobes?
  O paskui, kas namui reik, rokuodama rėžia,
  Taip kad ir dailiems auteliams gals pasiliktų. 605
  Ak! kad visos moters taip kytriai padarytų,
  Mislyk tikt, ar būtų tiek nuogų nabagėlių?
  Ak išties! mūsų būrai, nei rėdyti ponačiai,
  Dar su dumčiais vokiškais susisėst užsigeistų.
  Ir prancūzai juos toliaus išpeikt negalėtų. 610
  ,,Rods, – tarė Pričkus, – vis tiesa, kas čia pasakyta.
  Aš kaip šulcas per kiemus ilgai jodinėdams,
  Daug įsitėmijau, kaip daro mūs gaspadinės,
  Kad žiemos čėse ką verpt krūvoms susisėda.
  Juk radau gana tokių, kurios nesigėdi, 615
  Kad joms kartais merdėdams vos sukasi vindas.
  Nės, kad verpt reik, jos taip daugel pasakų vapa,
  Kad jau ir ranka kuodelį pešt užsimiršta
  Ir besijuokiant koja vindą sukt pasiliauja.
  Taip šūtkas betaisant štai žiema pasibaigia; 620
  Ogi pavasaris, atžengdams su vasara miela,
  Atliktų žiemos darbų visur pasigenda.
  Pimė rengias aust, o Jekė mest pasisūlo.
  O ką mes ar aus, kad verpt ir lenkt nenorėjo?
  Taipgi namai visi paskiaus nuogi pasidaro, 625
  Kad su buksvoms lopytoms vyrs vos užsidengia,
  O vaikai ant ūlyčių nuogi bėginėja.“
  Moters, jūs nenaudėlės! tai jums parašyta.
  Bet jūs, prietelkos, jūs, viežlybos gaspadinės!
  Jūs neprivalot dėl tokių kalbų nusigėdėt. 630
  Tos tesigėdi tikt, kurios tingėt nesigėdi.
  Jums garbė, kad vindas jūsų, sukriai besisukdams,
  Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai;
  Jums garbė, kad staklės prieš pavasarį trinka
  Ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia; 635
  Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti,
  Ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.
  Ale nevenkit dar daugiaus kaip reik pasipurtyt.
  Ant daržų pašaliai darbelių lūkuria jūsų.
  Taigi padėkit jau vindelių visą klapatą, 640
  Ir stakles, iki vėl reikės, į pašalį kiškit!
  Ogi nagan spatelius greitus bei lopetas imkit!
  Vei! kaip kurmiai, šen ir ten vartydami žemę,
  Jus daržovę sėt į daržą ragina bėgti.
  Rods tiesa! visaip reik pilvui reikalą provyt. 645
  Jam negana, kad tikt iš viršaus jį dabinėjam;
  Bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmyt.
  Todėl jums pilvai nuogi didei pasiklonos,
  Kad jūsų mylista juos vėl apdengt nepatingot
  Ir trinyčius naujus, buksvas bei marškinius audėt. 650
  Bet daugių daugiaus jie garbys jūsų malonę,
  Kad jie, su nauju rėdu česnyj susisėdę,
  Lašinius ir dešras su jūsų viralu valgys.
  Nugi dabar, ką tikt įmanot, sėkite sėklas!
  Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja; 655
  Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų;
  Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais
  Sėt ir įvaisyt, pridabot ir kuopt nepamirškit!
  Taip besipurtydamos linksmai pavasarį baikit,
  Ik jau prie kitų darbų jums vasara šūkters. 660
  Gana.
  

  ,,Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs;
  Sveiks ir tu, žmogau! sulaukęs vasarą mielą;
  Sveiks kvietkelėmis pasidžiaugęs, sveiks prisiuostęs;
  Sveiks, Dieve duok! sulauk dar daug pavasario švenčių
  Irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmyk. 5
  Taip Dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin
  Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka.
  Tam Dieve duok! sulaukt kasmets pavasarį sveiką,
  Ogi, pabaigus tą, po tam ir vasarą linksmą.“
  Taip prieš Sekmines būrus į baudžiavą kviesdams 10
  Ir, kas reik atlikt, pamokydams sveikino Pričkus.

Ponų ir būrų palyginimas

   Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,
  Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.
  Tas žmogus, kurs daug trūsinėjęs bei prisivargęs
  Savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo, 15
  O prisivalgęs ir viernai dėkavojęs Dievui
  Linksmas, sveiks ir drūts miegot į patalą kopa, –
  Tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs,
  Ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą!
  Kas iš to, kad tūls Mikols, išputusį pilvą 20
  Svietui rodydams ir nei pūslė pasipūsdams,
  Kaip koks smirdas dėl šelmystų sviete nerimsta,
  Bet su Koinu kasdien dangaus išsigąsta!
  Kas iš to, kad Diksas nuogs pas kupiną skrynę
  Klūpodams ir vis vaitodams garbina skarbus! 25
  O nei grašio sav, kad reik, išimti nedrįsta,
  Bet nei bloznas vis nedarytą viralą srebia
  Ir skarots bei pusnuogis kasdien pasirodo.
   Mes, lietuvninkai vyžoti, mes, nabagėliai,
  Ponams ir tarnams jų rods prilygti negalim; 30
  Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.
  Ak! kaip daug mieste bei dvaruose prisistena,
  Kad mus atlankyt pamaži vėl vasara rengias.
  Čia viens, rėkaudams durnai, su podagra pjaujas;
  O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia. 35
  Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?
  Kodėl jų taip daug pirm čėso Giltinė suka?
  Todėl, kad jie būriškus išjuokdami darbus
  Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.
  O štai mes, mieste per nieką laikomi būrai, 40
  Pasukų kiek ar išrūgų skystų prisisurbę,
  Vis tekini, kaip klapams reik, atliekame darbus.
  O kad kartais kokį dar lašinių šmotelį
  Ar dešros lietuviškos ben kiek paragaujam,
  Tai dar juo dailiaus uždėts mums sekasi darbas. 45
   ,,Rods, – tarė Lauras, ant kumpos lazdos pasirėmęs, –
  Dievui būk garbė! sveiki pavasarį baigiam
  Ir visi drūti pargrįžtant vasarą matom.
  Vei! kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė
  Ir, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą, 50
  Ant dangaus išgaidryto sėdėdama žaidžia.
  Vei! kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,
  Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytyt
  Ir grožybes jų puikias su pašaru maišo.
  Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė, 55
  Kad nei boba jau didei sukrošusi kumpso.
  O kiek jų darže žmogaus ranka nusiskynė
  Ir, grožybėms jų margoms trumpai pasidžiaugus,
  Jaugi suvytusias ir nederingas išmetė laukan.
   Bet taip ir paukšteliams mūs linksmiems pasidarė. 60
  Ką gegužė pakukavo, ką lakštingala suokė
  Ir ką vieversiai poroms lakstydami žaidė, –
  Tai jau baigias vis ar jau visai pasiliovė.
  Daug gyvų daiktų, kurie lizde prasidėjo,
  Tėvą su moma prastoję penisi patys 65
  Ir dainas savo tėvų atkartodami čypsi.
  Taip trumpam čėse nei naujas sviets pasidarė.
   Tokius aš dyvus kaip sens žmogus pamatydams
  Irgi dūsaudams iš širdies, tuo šūkteriu graudžiai:
  Ak! tariu, kaip visai niekings mūsų veikalas amžio. 70
  Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,
  Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.
  Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
  Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
  Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs, 75
  Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.
  Taip, iš viso taip, ir mums biedniems pasidaro.
   Mes (taip pons, kaip būrs), lopšyj verkšlendami biedžiai,
  Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom.
  O paskui, kad čėsas jau žydėti pareina, 80
  Štai viens kaip ponatis poniškai šokinėdams,
  O kits būriškai kaip būrvaikis bėginėdams,
  Jaunas savo dienas glūpai gaišydami lošta.
  Bet štai! kad ūsai pirmi jau pradeda želti,
  Ir kad darbus jau sunkokus reikia nutverti, 85
  Ai! kur dingsta glūps ir vaikiškas šokinėjims.
  O kieksyk, linksmai šokinėjant ir besispardant,
  Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smaugia
  Ar su karštlige dar tikt macką pasuka biedžių.
  Bet ir klapams, ir mergoms ji gatavą dalgį 90
  Aštrina vis ir, jauno jų n’atbodama veido,
  Kirsteria taip aklai, kad kasos irgi kepurės
  Su grožybėmis visoms į nieką pavirsta.
  Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis
  Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.“ 95

Keikūnų išbarimas

   Taip besipasakojant, štai vakmistras pasirodė
  Ir besispardydams taip baisiai keikti pagavo,
  Kad sviets visas su visais daiktais padrebėjo.
  ,,Kad perkūns, kad velnias!“ Ai, žmogau, pasimislyk!
  Kam dūksti taipo, kam keiki taip išsižiojęs? 100
  Ar tave patį jau šėtons padūkino visą?
  Neprieteliau! kam plėšais taip, kas tav pasidarė?
  Bet jis dar labiaus ir taip durnuoti pradėjo,
  Kad visoki paukščiai po dangum nusigando.
  Syveida kytra nulenkus uodegą bėgo; 105
  O sturluks, ausis iškėlęs irgi drebėdams,
  Į arčiausius krūmus vos nusikakino slėptis.
  Bet ir rupuižės, ir varlės taip nusigando,
  Kad jos umaru su vaikais į vandenį šoko.
  Žiurkės po kraiku su pelėms irgi pelėdoms 110
  Dėl tokių baisybių jau apalpti pradėjo;
  O daug žvirblių pusgyvių nuo stogo nupuolė.
  Taip, ar girdit, taip tas neprietelius prasikeikė.
   ,,Ak! – tarė Selmas, – jau per daug yr sviete bedievių,
  Ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja. 115
  Tūls apjekėlis, sulaukęs rytmetį mielą,
  Poterių jau nemokėdams ar skaityt nenorėdams,
  Su perkūnais ir velniais iš patalo kopa.
  O paskui jis, taip savo namą visą prakeikęs,
  Su visais velniais šeimyną ragina dirbti. 120
  Bet ir valgant jis paskui, taip jau savo stalą
  Su tokioms žegnonėms pekliškoms įžegnojęs,
  Duoną nutveria riekt, po tam ir viralą srebia.
  Taip jis su velniais išaušant imasi darbus;
  Taip ir temstant jau kirmyt į patalą žergia. 125
   Kad pilvots koks ponpalaikis taipo prasikeikia,
  Tai jau ne dyvai, nes velniui jis pasidavęs,
  Poterių gėdis ir dangaus paminėdams juokias;
  Ir, kaip mūsų glūpi galvijai stipt užsigeidęs,
  Kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja. 130
  Bet kad būrpalaikis koksai, vos pasukas ėsdams
  Ir kaip nulupts pusgyvis vargu rėplinėdams,
  Su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną,
  Tai baisybė, kad jau ir plaukai pasišiaušia;
  O tiktai, kaip žinom, taip kasdien pasidaro.“ 135

Mėšlavežis ir gerojo pono prisiminimas

   Selmui taip besidyvijant, štai girgžteria durys,
  Ir šaltyšius Pričkus tuo visiems pasirodė.
  ,,Štai, – tarė jis, tuojaus skaitydams gromatą pono, –
  Štai poryt mūsų pons mus bėgt į baudžiavą siunčia
  Ir iš staldų jo išgramdyt mėžinį liepia. 140
  Todėl jau vežimus kaip reik taisykite kožnas
  Ir su šakėms bei kabliais atbėkite greitai.
  Žinot juk visi, kas mėžiant puolasi būrams,
  Ir kiekviens numanai savo murgą jau primatuotą.
  Aš, kad Dievs laikys, tarp jūsų mudriai makaluodams, 145
  Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai pridabosu,
  Bet ir iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokysu.“
  Taip ištaręs, jis kūliais pro duris iššoko
  Ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs,
  Skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt. 150
   O kaip jau diena pasakyta buvo prašvitus,
  Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko.
  Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę
  Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.
  Albas, šūdleteres naujas tyčioms pasidaręs, 155
  O Merčiuks, ratelius taip jau naujus užsimovęs,
  Su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė;
  O bernai visi, naujas vyžas nusipynę
  Ir autus naujus iš drobės sav pasidarę,
  Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko. 160
  Tai išties dyvai, nės taip nedarydavo būrai.
  Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą slenka
  Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudyt,
  Kad, kaip puolas jam, jis žengt ir dirbt užsigeistų.
   Ale ką mačija? čia mums nereik nusidyvyt. 165
  Amtsrots valsčiaus to, kursai tą baudžiavą valdė,
  Toks širdings buvo pons, kad kožnas, jo paminėdams,
  Dar vis verkia: nės jisai jau numirė pernai.
  Ak! išties ir verts, kad jo kasdien paminėtų
  Ir kad jo vaikų vaikai paminėdami verktų. 170
  Tai buvo pons! ak, tokį vos vėl rasime sviete!
  Mislyk tikt, gaidau! kaip jis mylėdavo žmones;
  Ir dėl ko jį vėl visi mylėdavo būrai.
  Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,
  Spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko; 175
  Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.
  Ale nabašninks amtsrots taip nedarydavo būrui;
  Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo biedžių.
  Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;
  Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant, 180
  Tai tuo tėviškai jis juos mokėdavo koliot.
  Jis nesakydavo ,,tu“, bet vis pasakydavo ,,jūsų“;
  Ir iškoliodams jis vis ištardavo ,,jūsų“:
  Nės tikt vokiškai jisai mokėdavo koliot.
  O kad kartais šį ar tą reikėdavo garbyt, 185
  Tai jis tam lietuviškai padarydavo garbę.
   Ale dabok, brolau! aš tav daugiaus pasakysu.
  Tu su manim žinai, kaip būrą baudžiava baudžia,
  Ir kaip biedžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,
  Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti. 190
  Ak, kas gal visokias mūsų bėdas surokuoti!
  Vasara, juk žinai, kasmets tikt vos pasirodo,
  Štai kiekviens žioplys jau būrą pradeda stumdyt.
  Kaspars, ant galvos iškėlęs skiauturę riebią,
  Kaip gaidys vištas guinodams, gandina žmones; 195
  Ale jo tarnas Diksas dar baisiaus pasipurtin,
  Kad jis, kardpalaikį nei pons pri šalies prikabinęs,
  Tarp baudžiauninkų mūdraudams rėkti pagauna:
  Nės jis vis kytriaus už poną nor padaryti
  Ir aukščiaus už jį, tikt mislyk, veržiasi sėstis. 200
  Ar tai švankus darbs, ar reik taip Viešpatį niekyt?
  O kad bloznas toks savo ponui taip išsišiepia,
  Ar dyvai, kad būrą jis jau visą suėda?

Antrasis gerojo pono paminėjimas

   Juk žinai, brolau, koktu, kad svilina saulė
  Ir kad, prakaitui srovėms per nugarą teškant, 205
  Jau ir blogs skilvys dėl pietų pradeda skųstis;
  Rods ir jam perlenkio reik kasdien pasitiešyt.
  Ale kuomi gal biednas būrs savo vėdarą linksmyt,
  Kad jam plutos tikt ir kėžas vos pasiliko.
  Taip vargingai jis, savo sausą truputį kramtęs 210
  Ir ištroškęs, jau malkelio gert užsigeidžia.
  O ką gers, kad skinkio jam nei viens nepasūlo?
  Taip jis iš bėdos, pas klaną kokį nušokęs,
  Ištisas ir didei dūsaudams vandenį laka,
  Kur vabalai visoki su varlėms šokinėja; 215
  O štai Diksas su lazda dar muša nabagą.
   Ak, pon amtsrot, ak! dėl ko mums numirei pernai?
  Ak, su tavim jau ir linksmybės mūsų prapuolė!
  Ak, tėtuti! tavęs kasdien kiekviens paminėdams
  Ir dūsaudams, taip nesvietiškai nusiverkia, 220
  Kad ir akys jau keliems išpūti pradėjo;
  O kiti dėl to, veik proto viso netekę,
  Baudžiavą, kaip jiems reik, atlikt jau nedera biedžiai.
  Rods ir tu, baudžiauninkus į baudžiavą guidams,
  Ne tingėt, bet dirbt liepei, kaip puolasi būrams: 225
  Nėsa karališkas provas ir visą rabatą
  Kožnas tur, kaip tarnui reik, viernai pasisavyt.
  Ale nesvietiškai būrus įžeist negalėjai.
  Ak! kieksyk tu verkdams mūsų bėdas pažiūrėjai;
  Ir, kad Diksas mus per daug užnikdavo dovyt, 230
  Tu kaip tėvs meilings užstot mokėdavai žmones.
  Ypačiai kad javelius nuvalyt prisiartino čėsas,
  Ir laukų darbai mus į laukus suvadino,
  Štai tavo rūpesčiu tuojaus išbusdavo kožnas;
  Taip kad kartais per naktis miegot negalėjai 235
  Ir daugsyk sapnuodams mūsų bėdų paminėjai.
  Taip besirūpindams visokio gėrimo grečno,
  Puspyvės ir skinkio daug liepei padaryti;
  Ir, kad mes apalpę bei vaitodami dirbom,
  Tuo tavo tarnas mus gaivyt atveždavo bačką. 240
  Ak, pon amtsrot miels! dėl ko mums numirei pernai?
   ,,Stui, – tarė Pričkus, – jau ben sykį paliaukite zaunyt
  Ir ben gėdėkitės tokio netikusio būdo.
  Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit;
  O paskui akli bei proto viso netekę 245
  Nei vaikus augyt, nei darbus dirbt negalėsit.
  Rods tiesa, pons amtsrots mūsų nabašninkėlis,
  Sveiks dar irgi pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams,
  Ašarų mums per daug ir raudą didę padarė.
  Juk ir aš kelias naktis miegot negalėjau 250
  Ir daug ašarų rietančių nei košte pakošiau.
  Ei kieksyk! deivių baukštyts iš patalo šokau,
  Kad man jos tamsoj su ragais margais pasirodė
  Irgi praryt mano dūšią vis į patalą siekė;
  Todėl iš bėdos nusipirkęs didelę pūčką 255
  Irgi paprovijęs ją po galvų pasidėjau.
  Štai! po tam mane jau daugiaus negandino deivės,
  Ir aš naktyj rėkaut ir durnuot pasilioviau.
   Jau dyvus varlių bei pelių irgi pelėdų
  Su naujienoms žiurkių bei nuplikusių žvirblių 260
  Ir kas dar daugiaus tokių dyvų pasidarė –
  Vislab ant laktos, kur vištos tupi, padėję,

Mėšlavežio simboliškumas

  Skubykimės pirmiaus iš staldų mėžinį kraustyt,
  O paskui, kas dar daugiaus tokių dovanėlių
  Ten ar čia bus sudrėbta, viernai pavalykim. 265
  Kam juokies, žioply! girdėdams mandagų žodį?
  Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,
  Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?
  Puodui juk kasdien, kad kokį viralą verdi,
  Druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia. 270
  Kam nesisūdęs ir n’užsidaręs nesrebi srubą;
  O tu dar juokies, kad klapai mėžinį rauso
  Ir pardovytoms dirvelėms uždarą taiso?
  Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti,
  O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą! 275
  Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro;
  O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.
   Tūls nusvilęs ponpalaikis rods juokiasi būrams
  Ir besišypsodams jų darbus niekina bloznas,
  Lygiai kad toksai be būrų gal įsiremti 280
  Irgi be mėšlo jų pyragais gal pasivalgyt.
  Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų
  Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.
  Taigi nebokite, klapai! kad, išmėždami šūdus,
  Kartais dėl visokių kvapų turite čiaudyt 285
  Ir kad jūs stalde daugsyk klampodami stenat.
  Rods darbelio jūsų ponačių lepusi nosis
  Baidos ir vis poniškai užkumpusi juokias;
  Ale dabok tiktai, kaip veikiai ji nusilenktų,
  Kad barščius nedarytus ir prisvilusią gručę 290
  Taip, kaip biedžiai mes, kasdien į vėdarą kištų
  Ir su mumis drauge prisivargt į baudžiavą suktųs.“

Pričkaus pabarimas

   Pričkau! ką kalbi? ar ponams taip pasakysi?
  Ar nežinai, kad būrs, iš tolo poną pamatęs,
  Tur kepurę nuvožt ir poniškai pasiklonot? 295
  O tu dar drįsti jiems taip durnai pasitursyt?
  Ar nebijais, kad jie dėl to tav sprandą nusuktų
  Argi nutvėrę prie plaukų stalde pakabytų?
  Sviete rods visur randi netikusį žioplį.
  Jis nekyšo tikt vis po surukusia skranda; 300
  Bet ir po šilkais daugsyk jis juokiasi glūpas.
  Taigi nedyvykis, kad kartais drimelį puikų
  Zaunijant girdi. Jis taip glūpai nedarytų,
  Kad jo tėvs jį būt mūsų darbus dirbt pamokinęs.
   Jaugi gana šiamsyk stalde pas mėžinį šūtyt; 305
  Dar ir pievoms reiks, ir dirvoms ką pasakyti.
  Vaikai, skubykitės, ant vakars jau prisiartin;
  O rytoj reikės pamaži dalgius pasiprovyt.
  Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia
  Ir, kas žiemai reiks, sukraut į kupetą liepia? 310
  Ak, ir čėsas bus; Joninių didelę šventę,
  Kaip kiekviens žinai, poryt viešėdami švęsim;
  O n’ilgai po to laukų trūsus nusitversim.

Krizo prisiminimai apie praeitį ir skundai apie šiandieną

   ,,Ak! – tarė Krizas, – rods dar daug mums reiks pasipurtyt,
  Ik visur savo būriškus atliksime darbus. 315
  Ale, žėlėk Dieve, kaip gal vargings gaspadorius
  Iš bėdos išsirist, kad jam šeimyna neklauso.
  Aš, girdėk, brolau! šią kiaušę žilą sulaukęs
  Irgi nemaž ant svieto šiaip ir taip prisibandęs,
  Daug dyvų ir daug naujienų tav pasakysu. 320
  Tėvs mano Krizas numirdams mane mažą paliko;
  O našlė moma maitytis ubagais ėjo;
  Todėl iš bėdos man, vargstančiam nabagėliui,
  Slūžyt ir kiaules varinėt pas Bleberį teko.
  Taip aš, valandą viernai jo kaimenę ganęs 325
  Ir dėl smarvių bei bjaurybių daug prisivargęs,
  Jau po tam akėt ir žagrę sekt panorėjau.
  Nės aš jau kaip glūpas vaiks daug razumo rodžiau,
  O kaip pusbernis ne vieną žilį pranokau;
  Todėl padarynes visokias vos pažiūrėjau, 330
  Štai jau, mislyk tikt, jas taip išdrožti mokėjau,
  Kad tūls bernas sens dėl to didei nusigando
  Ir besigėdėdams saugojos man pasirodyt.
   Rods negražu žiliems bernams ir didelė gėda,
  Kad juos koks bernuks glūpoks apgėdina dirbdams; 335
  O štai dar algos tokie daug dolerių tyko
  Ir vis pasėlio daugiaus išveržt nesigėdi.
  Ak! kur dingo Prūsuose barzdota gadynė,
  Kaip slūžauninks dar už menką pinigą klausė.
   Aš, dar vaikpalaikiu glūpu pas Bleberį būdams, 340
  Daugsyk dyvijaus, kad koks turtings gaspadorius,
  Su bernais kasmets suderėdams, dolerį sūlė;
  O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas
  Kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo;
  O kad kelnes jiems ir dvi vyži pažadėjo, 345
  Štai jie dar už garbę tą didei dėkavojo.
  Bet kaip sviets po tam didžiuotis jau prasimanė
  Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė,
  Štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto;
  Taip kad klapai vyžų, viežlybai padarytų, 350
  O mergaitės krosytų marginių nekenčia.
  Klapai kaip ponačiai su puikiais sopagačiais,
  O nenaudėlės mergaitės su kedelačiais,
  Lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi.
  Taip lietuvninkai savo viežlybumą pražaidė. 355
   Bet ir mūs valgius, lietuviškai padarytus,
  Tūls išdykėlis nenauds išpeikt nesibijo.
  Tėvai mūs kytri, kisielių virdami skanų
  Ir su pienu jį šeimynai duodami valgyt,
  Didelį savo namams visiems padarydavo džiaugsmą. 360
  O kad šupinį kartais jiems išvirdavo tirštą
  Ir lašinių kokį šmotelį duodavo priedams,
  Ak! kaip girdavo sotinti bernai gaspadorių.
  Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiodams
  Ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą. 365
   Tikt girdėk, brolau! kaip man biednam pasidarė.
  Aš, kone penkiasdešimts metų šį savo namą
  Viežlybai valdydams ir niekados nepateikdams,
  Ponams taip, kaip būrams, vis įtikti mokėjau;
  Tikt šeimynai ant garbės padaryt negalėjau. 370
  Man šykštums klasta, kad šutinu didelį puodą;
  O kad reik padalyt, šmotus vis kyšteriu riebius.
  Todėl vos dyvai, kad kartais mezliavą mielą
  Užmokėt n’įmanau ir amtmons išbara visą
  Ar nesvietiškai supykęs muša per ausį; 375
  O štai man daugsyk dėl čyžės taip pasidarė.
   Bet ak! kaipgi galiu mokėt, kas reik, savo ponams,
  Kad nelaba šeimyna jau mane visą suėdė?
  Ak! man biedžiui jau beveik reiks ubagais eiti.
  Karvių bei avių, bei jaučių didelį pulką, 380
  O ir kiaulių bei ožkų taip daug mėsinėjau,
  Kad jau vos žinojau, kur skūras pakabyti.
  Tikt užvakar dar priėsdyt pamušiau bulių,
  Nuo kurio ik dienai šiai (tikt gėda sakyti)
  Vosgi ragai su kaulais ir skūra pasiliko. 385
  O štai, vemdami dar, veršienos jau prasimanė
  Ir didei mane gvoltija, kad aš paskutinį
  Ir vienturtį veršį jiems mėsinėt pažadėčiau.
   Bet ir dėl algos taip jau kasmets pasidaro.
  Kartais vaikpalaikis buksvas vos moka nešioti 390
  Ir daugsyk nesigėdėdams (meldžiu, nepadyvyk)
  Kaip bjaurėstis koks kasnakts į patalą męža
  Ir kiaules penkias kaip reik negal paganyti;
  O štai ir toksai utėlius dolerių tyko,
  Kad jį kartais šūtydams samdyti pradėsi. 395
  O ir tarp bernų taip jau tūls valkata randas,
  Kurs akėčias ir kas žagrei reik nepažįsta
  Ir pri ragų kumpų nutvert margiuką nedrįsta.
  O kad mūdraudams koks bulius pradeda baubti,
  Tuo taipo nusigąsta, kad jo padreba kiškos; 400
  O štai toks žioplys, daugsyk didei pasipūtęs
  Ir savo darbus bei nešvankų madarą girdams,
  Raukos dar, kad jam algos, kiek nor, nežadėjai.
  Tikt bandyk ir sūlyk jam, kepurę nuėmęs,
  Sūlyk jam dosnai ant meto dolerių dešimt, 405
  O paskui girdėk, kaip bloznas toks įsirėmęs
  Dar ir pasėlio brangaus išveržt nesigėdės.
   Bet, kad dirbt ką reik, visur dyvai pasidaro.
  Vagys vos mėsos grečnos gardžiai prisiėdė
  Ir saldžių koštuvių vos dosnai prisigėrė, 410
  Štai jau vieną ten, o kitą ten pamatysi
  Knūpsčius už tvoros ar po pašiūre betimsant.
  Kartais neprieteliai taipo pasislėpti numano,
  Kad visur ieškodams juos atrast negalėsi.
  Šauk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą: 415
  Ans, Jokūb, Ensky! kur bastotės prisiėdę?
  Štai jau vakars bus, o nieko dar nepradėjot.
  Ant jau visas sviets kaip skruzdėlyns susirinko,
  Ir kiekviens atlikt, kas reik, tikt bėga, tikt bėga;
  O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasileidot? 420
  Kas jau bus iš mūs, kad taip gyvent nesiliausim?
  Ale nelauk, kad jie kampe, girdėdami balsą,
  Tuo kaip reikia pašoks ar veik atsilieps gaspadoriui.
  Ak! nemislyk taip! kampe dar juokiasi smirdai;
  Ar, kad jiems vertai grumzdi, vis keikdami baras. 425
  O dar to negana; bet jau ir mušt pasikėso.
  Juk žinai, brolau! kaip pernai valkata Slunkius,
  Jomarke brangvyno stuopą visą nurijęs,
  Man iš papykio kone visą nupešė kiaušę.
  O paskui razbaininks tas, beržinį nutvėręs, 430
  Su kitais draugais pasiritę nugarą skalbė,
  Taip kad man kelias nedėlias sirgti reikėjo.
  Tai margi daiktai! kad jau plaukai pasišiaušia.“

Šienapjūtė

   Krizui taip besiskundžiant, štai pulkai susibėgo,
  Ir visur rėksmai ,,šok, kirsk, grėbk, krauk“ pasidarė. 435
  Tuo laukai kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo,
  Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės.
  Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs,
  Kardus ir šobles į margas nunešė pievas.
  Štai tuojaus visur išsišiepusi Giltinė smaugė 440
  Ir visoms lankelėms raudą didę padarė.
  Nės dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo
  Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.
  Daugel dar visur nei būrų kūdikiai žaidė,
  O kiti jau su žiloms barzdoms svyrinėjo. 445
  Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą,
  Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas;
  Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą.

Kelionė į Karaliaučių

   Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai
  Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs, 450
  Kad jis naktyj, ant tamsų laukų klydinėdams,
  Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė
  Irgi namon išaušus jau vos vos parsibastė.
  Taip jisai paskui, per dieną visą miegodams,
  Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo, 455
  Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė.
  Štai Plaučiūns savo dalgio bei budės pasigedo
  Ir vaitodams vis ir šen, ir ten bėginėjo;
  Ik paskiaus, iš papykio beržinį pagavęs,
  Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas. 460
   Taip po tam jisai, nesvietiškai prisidūkęs
  Ir vienausį kuinpalaikį prastai pažebojęs,
  Į Karaliaučių dalgį pirkt tiesiog nukeliavo.
  O vei ten, dyvų visokių daug pamatydams
  Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams, 465
  Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo;
  Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs,
  Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė
  Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda sakyti)
  Šnypšdams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto; 470
  Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę,
  Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė.
   Man dėl to besidyvijant, štai Kasparo tarnas,
  Iš rugių kiaules guinodams, man pasirodė.
  ,,Kas tai? – klausiau jį, – kieno ta dvylika paršų?“ 475
  ,,Tič! – tarė jis, – nerėkauk taip, tai Kasparo kiaulės;
  O rugiai Plaučiūno, kurs ant! pjautuvą plaka.
  Juk žinai, kaip jis kasmets blogai rėplinėdams
  Ir nei šūdvabalis kribždėdams šūde gyvena.“
  Ak! kad jau gaspadorius pats vos gyvs pasijudin 480
  Ir nei utėlė kraujų prisisurbusi slenka,
  Ką jau bernas veiks, kad jam jis lieps pasipurtyt?
   ,,Ak, – tarė Paikžentis, mokyto Bleberio bernas, –
  Mans gaidau! nemislyk, kad tikt mūsų ponačiai
  Ant česnių su jumprovoms durnai šokinėja 485
  Ir aklai prisisurbę būrams gėdą padaro;
  Juk ir būrų daug jau jiems prilygt nesigėdi;
  Dingojas, kad vis garbė, ką garbina ponai,
  Ir kad vis kytrums, ką jie pluškėdami plūsta.
  Daug yr ponpalaikių, kurie kasdien įsirėmę 490
  Kabiar ir varles visokias svetimas ėda;
  O prisiėdę jau bei rinčvynio prisikošę,
  Tuo su kortoms ir klastoms kits kitą nugauna.
  Bet ir būrai jau nuo jų mokinasi branyt
  Ir besišypsojas, kad Krizas Krizą prigauna.“ 495
   ,,Eik, nezaunyk taip“, aš, jam drąsa pasakydams,
  Dyvijaus jo kalbai, tuo nu jo nusigręžęs.
  Sako rods mieste, kad būrai menk išsimano
  Ir kad jų darbai bei būriškos budavonės
  Tikt bjauru kalbėt ėsą bei gėda žiūrėti; 500
  Bet, kas taip šveplen, tas būrą dar nepažįsta.
  Vierykit tikt man, kad tūls vyžas užsimovęs,
  Su protu daugsyk apgauna didelį poną;
  Tikt nedrįsta biedžius vis kaip reik pasakyti.
   Taip bedūmojant man, štai vėl nūkims pasidarė. 505
  Rodės man išties, kad jaučių kaimenė bliovė,
  O štai vaikpalaikiai Plaučiūno parnešė plonį.
  Žinot juk, kaip mūsų lietuvninkai prisirėkia,
  Kad jie po Jokūbinių, jau rugius nukapoję,
  ,,Plonį nešam!“ būriškai šokinėdami suokia. 510
  Taip ir vaikpalaikiai Plaučiūno savo tėtačiui
  Garbę su šiaudų kūliu padarydami rėkė;
  Nės grūdelius lauke jau vėjai buvo nudaužę,
  Taip kad tikt šiaudai į mėšlą mest pasiliko;
  O štai dar raspustą jie padaryt prasimanė. 515
  Merčius su Lauru mergas į vandenį vilko;
  O Pakulienė su Lauriene tuo pasitiešyt
  Vyrus ir vaikus su pilna milžtuve plovė.
  Taip besidarkant jiems ir kiauliškai besimaudant,
  Barnys su nesvietiškais vaidais pasikėlė. 520
  Lauras, jau per daug mirkyts, tuo piną pagavo;
  O Laurienė su Pakuliene lopetas ėmės.
  Taip besikėsant jau, tuojaus Plaučiūns pasirodė
  Ir, grečnus lašinių šmotus kožnam padalydams,
  Papykius durnus ir vaidą visą nutildė. 525
  O po tam savo namą jau viernai čestavojęs
  Ir kaimynus iš visų kampų suvadinęs,
  Taip nesvietiškai ir kiauliškai prisirijo,
  Kad jau su visais svečiais po suolu nupuolė.

Selmas apie lietuvninkų ir kitataučių santykius

   ,,Ak! – tarė Selmas, – jau toktu su mūsų gadyne, 530
  Kaip jau šveisteris ir prancūzas Lietuvą gavo.
  Rods ir tarp lietuvninkų tūls randasi kiaulė,
  Kurs, lietuviškai kalbėdams, šveisterį peikia;
  O tiktai ir pats kaip tikras šveisteris elgias.
  Kaip pirm to lietuvninkai dar buvo pagonai 535
  Ir savo dievaičius iš strampų sav pasidarę
  Ir po medžiais ant virvių pasikorę gyrė,
  Tai jie rods dar taip, kaip mes, nepažydami Dievą,
  Daug nešvankų ir durnų daiktų prasimanė.
  Ogi dabar jau mes, krikščionims būdami prūsai, 540
  Mes lietuvninkai taip baisiai ryt nesigėdim,
  Kad ir vokiečiai glupoki tur nusidyvyt.“
   Selmui taip besiraukant, štai pakamorė suriko:
  ,,Vaikai! kam vis vėpsot taip? ant dargana rodos,
  Ir stulpai saulelės ant debesių prasiplatin. 545
  Ką mums rūp Plaučiūns – tesižino jis supelėdams.
  Bėkim skubykimės greiti suvalyt vasaroją.
  Ant! jau baltuoja laukai, ir vasara baigias,
  O vasarojas mus dalgius vėl ragina provyt.
  Pupos pernokusios, o žirniai jau susiraukia, 550
  Ir iš ankščių jų byrėt jau pradeda vaisius.
  Ar ne grieks, žmogau! kad Dievo tos dovanėlės,
  Dėl kurių besidovydams taip daug trūsinėjai,
  Argi ne grieks, kad jos ant lauko tur išsigvildyt?
  O kas bus iš mūsų, kad, neturėdami žirnių, 555
  Žiemą su vaikais užsigeisim šupinio valgyt?
  Avižas ir miežius taip jau kone sulesė paukščiai;
  O kas liko dar, jau kiaulės sav pasisavin.
  Taigi dabar glūpai kisielių visą pražaidėm,
  O kruštinių bei kruopelių vos paragausim. 560
  Ar ne gerai mokinau nuolatai suvalyt vasaroją;
  Bet jūs nei užkurtę man klausyt nenorėjot.
  Taipgi dabar kisieliaus jau ir šupinio gloda.
  O ką veiksim, kad mums reiks į baudžiavą trauktis
  Ar žiemos čėse su pradais akselį provyt? 565
  Patys į laukus tuščias kašeles nusinešim;
  O galvijams vargstantiems, neturėdami pradų,
  Iš bėdos pietums nedarytą pašarą duosim.

Pamokymas moterims

   O jūs, moters, ar ir jūs taip jau pasileidot?
  Kam linų raut ir kaip reik iškaršt nesirengiat? 570
  Ar ne gėda jums, kad vokiečių gaspadinės
  Iškarštus linus į lauką jau nugabena
  Ir, besidyvydamos didei, jūsų tinginį peikia?
  Moters! jūs lietuvninkės, ar jau nesigėdit,
  Ar nesigėdit, kad jums vokiškos moteriškės 575
  Su dailiais darbais ant lauko gėdą padaro?
  O kas bus, kad čėsas verpt ir aust prisiartys,
  O lineliai jūs ant lauko bus pasilikę?
  Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,
  Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė 580
  Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.
  O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas,
  Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.
  Taipgi bezaunydamos ir darbo savo pamiršta.
   O jūs, vyrai! kam gi nenaudėlių moteriškių 585
  Ir išdykėlių mergų raspustą nedraudžiat?
  Ar jau norit vokiečiams nuogi pasirodyt
  Ir kaip drimeliai ant šlovnų česnių nusigėdėt?
  Jūs, apjekėliai! ar jau visai nesuprantat,
  Kokią sav ir mums visiems padarysite gėdą, 590
  Kad su buksvoms lopytoms į baudžiavą žergsit
  Ir mišion sudriskę bei skaroti nukaksit?
  Ak! ben gėdėkitės tas gėdas sav pasiprovyt
  Irgi pačias kaip reik linų raut guikite greitai.
  Ant dar liko kiek, kur kiaulės knist nenukako. 595
  Mažu kas autams ar mazgotėms dar pasiliko;
  Ale padurkams jau ir kelnėms gloda zoposto.
  Vei ir grybų jau, žėlėk Dieve! neragausim:
  Juk, anot ano, juos vokiečių gaspadinės
  Su ketvirčiais vis džiovyt į kakalį šauja. 600
  Plempių, rudmėsių, storkočių bei baravykų,
  Jautakių ir baltikių, grūzdų irgi bobausių
  Bėgdamos į gires jos sav taip daug prisirovė,
  Kad jau kelios jų su grybais į Karaliaučių
  Kupčiams išparduot ir ką nusipirkt nukeliavo; 605
  O kas liko dar, zopostui sav pakavojo.
  Taigi dabar tikt šungrybiai dar mums pasiliko.
  O ką gi veiksim, kad barščius ar šupinį skanų
  Virt užsigeisim, ogi pagardyt juos negalėsim?
  Žinot juk, kaip grybas, kad jį moki paprovyt, 610
  Viralus ir avižų kruopas užgardina šauniai.
   Bet ir su riešutais saldžiais taip jau pasidarė.
  Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko,
  Ir jau kelios jų parduot žakus prisipylė.
  O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį, 615
  Ir nei vieną, nei mackiurniką riešutytį
  Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė.
  Vyrai rods tokių gėrybių menk užsigeidžia.
  Jiems tabakėlis, kad ir visą butą prismirdin,
  Tikt gardesnis, kaip visi riešutai gardžiausi. 620
  Boboms mūsų bedantėms jie taip jau nepritinka;
  Ne, gaidau! nesūlyk joms, kas joms nepareitis.
  Dantys juk, anot ano, sukrošusių metų
  Riešutį perkąst ir kramtyt jau nedera boboms.
   Ale nereik dėl to dar tą niekutį paniekyt. 625
  Mergos visos ir visi jauninteli klapai
  Tas gėrybes juk kramtydami garbina skaudžiai.
  Žiemą, kad vakarais Katryna snausdama verpia,
  Paukšterėdams riešutys tuojaus išbudina visą;
  O kad Jekė su Pime daug plūst nesiliauja, 630
  Tuo riešutų krūva, kad jos į gomurį kiša,
  Jų glūpas šnektas ir zauną visą nutildo.
  Ogi dabar kas bus, kad mūsų moterų gaujos
  Su mergoms ką verpt susisės pas kakalį šiltą,
  O riešutų nebus, ir dantys grieždami šypters 635
  Taip pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių,
  Pakulų bei linų grįžtes pešinėdami, stapters.
  Taip žiema pasibaigs, o mes nuogi pasiliksim.“
   ,,Stui, – tarė, kaimynkas viernai užstodama, Jekė, –
  Moters! ar jau mes visai pasiduosime gėdai? 640
  Kas tai per nūkims? Dėl ko taip rėkiate, vyrai?
  Ar visai dūšeles jau norit mūsų nudovyt?
  Kas jums rūp linai bei brauktos pakulų grįžtės?
  Rūpykitės tikt už laukus, už pašarą žiemai!
  Ant ateina jau Mikielės didelė šventė 645
  Ir su jąja podraug bjaurybės rudenio šlapios;
  O vei dar nevalyts ant lauko stov vasarojas,
  Irgi kanapės vėjų parblokštos svyrinėja.“
   Taip besipriešijant, štai! vakmistras pasirodė
  Ir su juom Šlapjurgis bei Pakulūns pakamorė. 650
  Tuos baisingus tris svečius pamatydami būrai
  Taip nusigando, kad tuo vaidytis užsimiršo;
  Bet pons vakmistras, tuojaus beržinį nutvėręs
  Ir bais rėkaudams, taipo kalbėti pradėjo:
  ,,Jūs, baudžiauninkai! girdėkit, ką pasakysu; 655
  O jūs, moters su mergoms, laikykite burnas.
  Mes, kaip užveizdai ir ponai jūsų statyti,
  Vasarai ir laukų darbams visiems besibaigiant,
  Jus graudent ir tėviškai pamokyt užsimanėm.
  Dievs visgalįsis, kurs svietą visą sutvėrė 660
  Ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė,
  Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas,
  Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo,
  Ir mums duonos daug, o bandai pašaro davė.
  Žinot juk visi, koks blogas buvo zopostas, 665
  Kaip saulelė vėl pas mus atgrįžti pradėjo
  Ir mes būriškai laukus įdirbt susibėgom.
  Dešros ir lašiniai su kumpiais irgi su sūriais
  Baigės jau, o mes prastus išvirdami kąsnius
  Uždaro dairėmės, visur mėsos pasigedę; 670
  Bet kisielius ans gardus su šupiniu mielu
  Buvo jau visai ant stalų mūs pasibaigę.
  O štai! kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm
  Ir gaivinančią mums Dievs vėl vasarą davė,
  Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo, 675
  O mes tuo gardžiai ką virt ir kept prasimanėm,
  Ik po tam pašaliai visi pilnoki pastojo
  Ir mes vėl šmotus grečnus išvirdami valgėm.
  Taipgi dabar, vasarėlei mielai jau besibaigiant,
  Kožnas viens bliūdus ir puodus pradeda tarškyt, 680
  Kad po tiek vargų ben kartą vėl pasidžiaugtų
  Ir taip daug pardovytas dūšeles gaivytų...
   Ale, žmogau, žmogau! saugokis to neminėti,
  Kurs tav ant laukų bėginėjant ir trūsinėjant
  Su savo dangiškais sargais kribždėti padėjo. 685
  Vei! ką žemė tav viernai augydama davė
  Ir ką sodai bei daržai žydėdami rodė,
  Vislab jau, kaip pats žinai, kampe pakavojai
  Ir iščėrausi, kad Dievs laikys, žiemavodams.
  Argi dabar tav nereikės aukštyn pažiūrėti 690
  Ir kasdien daugsyk tą šlovyt irgi pagarbyt,
  Kurs taip daugel vėl iš naujo tav dovanojo?
  Tai, kaimynai! tai vyriausi reikmenė jūsų;
  O po tam kas ponams reiks atlikt maloningiems
  Ir kas šuilėms ir bažnyčioms puolasi kyštert; 695
  Ar kas man reikės mokėt, kad aš jodinėdams
  Ir skvieruodams kartais jus lankyti pradėsu.
  Žinot juk, koktu, kad vakmistrai pasirodo
  Ir būrus glūpus nešvankiai keikdami bara.
  Taigi dabokitės ir mašnas čėsu prisikraukit, 700
  Kad kožnam, kas reiks, į čėso reikalą tikrą
  Čiuptert irgi nutvert tuojaus su sauja galėsit.
   Taip mus atsiųsdams pons amtsrots mūs maloningas
  Mums jūsų mylistą šį kartą paliepė sveikyt,
  Melsdams nuoširdžiai visus čėsu pasirūpyt, 705
  Kad man jus skvieruot ir kartais pliekt nereikėtų:
  Nės didei biednų širdis jo gailisi būrų.
  Taigi dabar pasakiau, kas man pasakyti reikėjo.
  O jūsų mylistai, kad švęsit rudenį riebų,
  Daug linksmybių velydams, pasiliecavoju. 710
  Tikt n’užmirškit irgi manęs ir mano namelių,
  Kad pulkais susikviesit į česnis pasilinksmyt.
  Jaugi gana šiamsyk, jau mielą vasarą baikim
  Ir prieš rudenį, kas mums reiks, nugamyt n’užsimirškim.“
  Gana.
  

Rudeninis gamtos vaizdas

  Ant saulelė vėl nu mūs atstodama ritas
  Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.
  Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia;
  O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.
  Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut 5
  Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia.
  Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo
  Irgi senystę jau graudena kailinius imtis.
  Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia,
  O kitus atšilt į stubą ragina lįsti 10
  Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt.
   Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia,
  Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.
  Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą,
  Jaugi dabar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu. 15
  Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai
  Irgi žemes bjaurias išplėšdams teškina šmotais.
  Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos,
  O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia.
  Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia 20
  Ir bjaurius purvus kaip tašlą mydami minko.
   Ak, kur dingot, giedros jūs gi, pavasario dienos,
  Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus,
  Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm?
  Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom, 25
  Ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam,
  Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas.
  Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos,
  Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška.
  Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventė 30
  Ar plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo,
  Vislab, kas linguodams ik debesų pasikėlė
  Ir, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė,
  Vislab jau prastojo mus ir nulėkė slėptis.
  Taip laukai pasiliko mums visur gedulingi, 35
  Irgi grožybės jų nei kapas sens pasirodo.
   Krūmus ir gires linksmas jau Giltinė suka,
  Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra.
  Šakos, ant kurių po lapais užgimė veislė
  Ir lizdelyj nei lopšyj čypsėdama verkė 40
  Ar apžėlusi jau po tam lakstydama juokės
  Ir savo peną be momos skraidydama gaudė,
  Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė,
  Kad jos nei žagarai sausi siūbuodami barška.
  Ten, kur meškins ant kelmų bites kopinėjo, 45
  O meška vaikus glūpus murmėdama žindė;
  Ten, kur briedžiai draskančių vilkų nusigando,
  O vilkai savo veislę kaukt ir plėšt pamokino;
  Ten, kur vanags su vaikais daug sulesė vištų,
  Ir varnai pulkais žąsyčius pavogė mūsų, – 50
  Ten, žiūrėkit, ten džiaugsmai taipo pasidėjo,
  Kad tikt varnos dar bjaurybę rudenio garbin,
  O paukšteliai su dainoms ankštai pasislėpė
  Irgi be rūpesčių šaltai sapnuodami miegti.
   Ak, daržų grožybės jūs su savo žolelėms, 55
  Jūs, kvietkelės jaunos, jūs gi, pavasario šlovė,
  Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!
  Vei ką sodai mums margai žydėdami rodė,
  O ką vasara mums po tam augydama sūlė,
  Tas visas gėrybes jau kampe pakavojam 60
  Irgi su puodais ar skauradoms virdami valgom.
  O jūs, žąsys, jūs, niekus pluškėdamos antys,
  Eikit, maudykitės, pakol dar atviros upės.
  Jūs, gaidžiai su vištoms ir kas mėžinį krapštot,
  Bėkit, skubykitės ben kartą dar pasilinksmint. 65
  Ale nedingokit, kad mes dėl alaso mielo
  Ar dėl jūs dainų šventų jus šeriame tvartuos;
  Ne, mes dėl mėsos tiktai jūsų giriame balsą.
   Tikt dyvai žiūrėt, kaip moters dilina stungius,
  Ir baisu klausyt, kad bobos tarškina puodus. 70
  Gryta su Pime kampuoto titnago ieško,
  O Selmykė sav iš autų purvelį svilin.
  Bet Katrynė su Berge skauradą šūruoja
  Ir, kad daug ugnies ben veik po katilu degtų,
  Su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia. 75
  Jekė su Maguže džiovytą pagalį skaldo,
  O Enskys sausos malkelės atneša glėbį.
  Ale Dočys nenaudėlis, pas kakalį šiltą
  Snausdams ir zūbus laižydams, ėdesio tyko;
  Nės Astė pietums nupenėtą šutina gaidį 80
  Ir kelis kviečių plyckus į kakalį šauja.
   Dočiui taip besilaižant ir didei besidžiaugiant,
 

Vestuvių šventė

  Štai kvieslys puikiai rėdyts ir raits pasirodė
  Ir visus svodbon ateit pas Krizą paprašė.
  Svotų kožnas viens, tuojaus kepurę nuvoždams 85
  Ir už garbę tą didei kaip reik dėkavodams,
  Krizą pagarbyt ir svodbon ateit pažadėjo.
  O vei vos ašma diena po tam pasirodė,
  Štai visi kaimynai svodbiškai pasirėdė.
  Steps su Merčium, kurpes sav naujas nusipirkę, 90
  O Jons su Lauru, dailias vyžas nusipynę,
  Rėdės ir svodbon nukeliaut kuinus pažebojo.
  Ypačiai iš visų Enskys savo šimelį prausė
  Ir, balnodams jį, prie šonų prisegė kilpas.
  Taip išrėdęs jau žirgelio nugarą visą, 95
  Tuo savo kulšes su nauju diržu surakino
  Ir ant blauzdų svodbiškus sopagus užsimovė.
  Moterų pusė kapos sūnelius palydėt pasisūlė;
  Nės ir jas kvieslys į česnį buvo pakvietęs;
  Todėl jos taip jau, kaip reik viešnėms, išsirėdė. 100
  Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė,
  Ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė.
  Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas,
  Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia.
  Kykas su nometu bei ploštė moterų rėdai, 105
  Bet vainikas su kasoms mergų dabinėjims.
  Bobos, šukštu jums margų vainikų norėti,
  O jūs, mergos, vėl, minau, n’užsigeiskite kykų!
   Taip, kaip girdit, didis pulks visaip išsirėdęs
  Irgi nešvankiai klykaudams pas Krizą nukako. 110
  Krizas tuo pasiklonodams pasveikino kožną
  Ir, į savo namelį viežlybai suvadinęs,
  Tuo pavitot visus brangvyno atnešė plėčką
  Ir svotus linksmus meilingai ragino surbti.
  Ale moma marčios visokių sunešė plyckų 115
  Ir savo sukviestus svetelius taipo pamylėjo,
  Kad keli jau būriškas šūtkas prasimanė
  Ir viens valgydams pas stalą šūdą pasakė.
   Taip pirmones svodbiškas linksmai beragaujant,
  Štai tuo svodbiškas bliovims visur pasikėlė, 120
  Taip kad ir arkliai blogi šokinėdami žvengė.
  O vei vėl tuojaus tas pats kvieslys pasirodė
  Irgi beklykaudams kumelės nugarą daužė.
  Tu, nenaudėli, kam spardai kumelio šonus?
  Ar negana, kad jį vos gyvą baudžiava lupo? 125
  O tu su pentinais jam dar daugsini vargą?
  Jok pamaži, žioply, nemušk be reikalo kuiną!
  Juk girdi, rytoj reikės į girę važiuoti,
  O poryt mažu reiks parvežyt didelį pilvą.
  Taip jam, kaip girdėjot, būriškai besispardant, 130
  Štai tuo pro vartus rėdytą parvežė porą,
  Ant kurios švents vyskupas pas dievstalį šventą
  Vinčiavodams kaip reik žegnonę buvo padėjęs.
   Gentys ir kaimynai, jau visi susibėgę
  Ir jaunikį su marčia pasveikinę dailiai, 135
  Tuo gardžiai pavitot į Krizo suvedė namą.
  Krizas irgi močiutė jo, surukusi boba,
  Gėrėjos didei dukters sulaukusiu svodbą.
  Nės Ilzbutė, jų dukčiutė, buvo paskiausi
  Ir prieg tam už šulco į Taukius nutekėjo. 140
  Todėl tėvai jos, sukvietę giminę visą,
  Tytveik daug dėl to kaštavos irgi steliavos.
  Karvių tris berždžias, o jaučių du mėsinėjo;
  Bet kiek kiaulių bei avių, mėsininks nerokavo;
  Ale žąsų bei vištų vos viena pasiliko. 145
   Tas mėsas visokias, šiaip ir taip sukapotas,
  Krizo kukorius taip smarkiai pleškino svodbai,
  Kad ant ūlyčių visur ūžims pasikėlė,
  Ir kaimyns Pauluks dėl to didei nusigando.
  Taip išvirtus jau valgius iš katilo semdams, 150
  O pečenkas su kabliais iš kakalio traukdams,
  Petras kukorius, kaip girdit, buvo sutaisęs
  Irgi svečiams išalkusiems vis ragino sūlyt.
  Tušė, staltieses tuojaus atnešusi plonas,
  Svodbiškai kaip reik išrėdė didelį stalą. 155
  O po tam kviesliai greiti daug sunešė valgių:
  Jautienos riebios, kiaulienos irgi žąsienos,
  Plaučių bei kepenų, bei daugel šutytų blėkų.
   Svotams taip po tam Tėvemūs šventai pasiskaičius
  Ir krikščioniškai pas stalą jau susisėdus, 160
  Krizas savo svečius meilingai ragino valgyt
  Ir, kaip dūšiai reik, pasisotyt ir pasilinksmyt.
  Štai tuojaus Enskys, ištraukęs didelį peilį,
  Virtas ir keptas mėsas padalyt pasisūlė.
  Bet, kaip ponai daro, tranšieruot nemokėdams, 165
  Tuo su nagais kaip būrs lašinių šmotus nusitvėrė
  Ir skvarbydams ant torielių sumetė stukiais;
  Nės prisirijęs jau nenumanė mandagiai elgtis.
  Ale svečių keli brangvynų pluk prisisurbę,
  Tokius taip grečnus šmotus pamatyt negalėjo; 170
  O kiti, taip jau girti, neturėdami peilių
  Ir su rankomis apgniaužę, lašinius ėdė,
  Taip kad jų taukai per barzdą jau nulašėjo.
  Nės jie mislijo, kad būrs, pas Krizą sėdėdams,
  Klonotis ir poniškai pasielgt neprivalo. 175
   Taipgi bevalgant jau ir būriškai besidžiaugiant,
  Krizas šūkterėjo; štai tuo tarnai pasirodė
  Ir alaus macnaus su drogais atnešė bačką;
  O kviesliai, su kragais svodbiškais susibėgę,
  Pyvo sudrumsto malkus tikt košia, tikt košia. 180
  Nės tirštoks alus, perdėm per gomurį plaukdams,
  Ir tiršti malkai veikiaus prisotina skilvį.
   Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę
  Ir tirštų malkelių jau dosnai prisisurbę,
  Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo 185
  Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti)
  Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė.
  Stepas nuo riebių kumelių daug pamelavo,
  O Enskys savo poniškus išgarbino jaučius,
  Ar kitaip glūpas šūtkas taisydami juokės. 190
  Lauras su pirštu dambrelį skambino pūsdams,
  O Jokūbs, strūnas įtempdams, čirškino smuiką.
  Ale Dočys, per daug prisiėdęs bei prisisurbęs,
  Nei koks žakas lenkiškas po suolu nupuolė,
  Taip kad kožnas viens dėl to didei nusigando 195
  Ir vos pusgyvį su drogais išnešė laukan.
   Bet ir moters svodbiškai pasidžiaugt n’užsimiršo,
  Ale labai kytriai; nės greitos moterų klastos
  Kartais ir kytriausį klapą moka prigauti.
  Barbė su Pime, Laurienė bei Pakulienė 200
  Valgydamos brangvyno nė pažiūrėt nenorėjo
  Irgi padyvijo didei, kad miela Krizienė
  Ir mergoms tokio nešvankaus gėrimo sūlė.
  O štai, mislyk tikt, brolau, kas čia pasidarė.
  Tos klastorkos tuo po tam kampe susilindo 205
  Ir pakavotą sav brangvyno didelę plėčką
  Su keliais malkais slaptoms ištuštino visą.
  O paskui niekus visokius plūsti pradėjo
  Ir kitoms viernoms kaimynkoms gėdą padarė.
  Barbė su Pime dainavo pašukų dainą, 210
  O Laurienė su Pakuliene garbino gaidį.
  Bet gaspadinės viežlybos skyriu susisėdo
  Ir kas namui reik kaimyniškai pavapėjo.
  Dakė savo žąsis ir Jekė dideles antis
  Garbydamos dyvų visokių daug sumelavo. 215
  Juk žinai, kaip daug pluškėt gal moterų būdas,
  Kad jos ant česnių dėl namo reikmenių vapa.
   Taip besipasakojant, štai špielmonai susibėgo
  Ir savo būriškus ant šokio skambino žaislus.
  Plyckius cimbolus, o Kubas čirškino smuiką, 220
  Bet Žnairuks zūbus ištempęs birbino vamzdį.
  Štai tuojaus Enskys, mergas krūvon suvadinęs,
  Su puikiais kaimynų klapais ragino šokti.
  Klišis su bjauriais sopagais Pimę nutvėrė,
  O Kairuks aps’avęs kurpes Tušę pagriebė 225
  Ir lietuviškai ant aslos šokdami spardės.
  Bet kiti, su vyžomis tyčioms išsirėdę
  Ar basi, rūbus nusivilkę, štuką padarė.
  Juk žinai, kaip linksmas būrs per daug prisisurbęs
  Kartais ant česnių durnas šūtkas prasimano. 230
   Bet girdėkit dar toliaus, kas čia pasidarė.
  Du kaimynu nekviestu svodbon atsibastė,
  Viens jų Slunkium, o kitsai Pelėda vadinams.
  Krizas koliojo nuopertą porą matydams,
  Ale bobutė jo, dėl to didei nusigandus, 235
  Tuo gumbu vaitot ir skaudžiai sirgti pradėjo.
  Rods negražu, kad kas į česnį veržiasi lįsti,
  Kur tikt sukviesti bičiuliai gal čestavotis.
  Stui, nešvankėli, nelįsk, kur lįsti netinka,
  Lauk, ik Krizas tav per paslą šauks pasirodyt 240
  Ir kaip viežlybą kaimyną lieps pasilinksmyt.
  Todėl viežlybi svoteliai taip nusigando,
  Kad jie neigi tabako jau rūkyt negalėjo,
  Bet dėl išgąsties iš rankų išmetė pypkius.
  Špielmonai taip jau dėl tokio didelio stroko 245
  Su žaislais savo skambančiais po suolu nulindo;
  O visi, kurie linksmai šokinėdami rėkė,
  Stapterėjo tuojaus ir baisiai bliauti paliovė.
  Dainos nu gaidžių, nu vištų irgi žąsyčių,
  Kalbos nu vilkų, nu meškų irgi nu jaučių 250
  Dėl baisybės tos tuojaus į nieką pavirto;
  Irgi svečiai visi, tyloms kasydami galvas,
  Kas tam strokui reik, nei šiaip, nei taip n’išsimanė,
  Ik Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs,
  Slunkiaus irgi Pelėdos šonus skalbti pradėjo 255
  Ir po tam, plaukų nusitvėręs, išmetė laukan.
   Ale nedyvykitės, kalbas girdėdami tokias.
  Juk ir ponai, poniškai daugsyk prisiriję,
  Būriškus štukius, kaip mes, pramanydami juokias.
  Būrų rods daugums tarp mūsų nemandagiai elgias, 260
  Ypačiai ant česnių linksmų tūls randasi naras,
  Kurs daug zaunydams krikštynoms gėdą padaro.
  Ale nedingokim, kad kožnas pons įsirėmęs
  Vis šventus ir viežlybus tikt ištaria daiktus.
  Ak, šlapjurgis ir tarp jų, per daug prisikošęs, 265
  Būriškas šūtkas išplopt taip jau nesigėdi.

Pričkus pasakoja apie ponų vaišes

   ,,Ak, – tarė Pričkus, – aš, tiek metų šulcu bebūdams,
  Dvariškus būdus ir ponų visą rabatą
  Pluk įsitėmijau, girdėdams irgi žiūrėdams.
  Andai tropijos, kad aš su gromata pono 270
  Pas vyriausį dumčių raits nukeliauti turėjau,
  Pas kurį puikių šlapjurgių daug susibastė.
  Aš, kaip tarnui reik, savo prastą mučę nuvožęs
  Ir paikiai pasiklonojęs, tuo gromatą rodžiau
  Irgi, padavęs ją, tyčioms į atdarą kuknę 275
  Įlindau pažiūrėt, kokius ten šutina kąsnius.
  Nėsa, papratęs jau tarp ponų skiauturę rodyt,
  Nei koks draugas jų, nebijaus nei šiokio, nei tokio.
  Čia trys kukoriai duži man tuo pasirodė;
  Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą, 280
  O kitsai, su nagais draskydams ištisą zuikį,
  Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;
  Ale trečiasis, du bjauriu ryku nusitvėręs,
  Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų;
  Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai. 285
   Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,
  Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau.
  Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau,
  Bet tyčioms nesakiau, dėl ko man taip pasidarė.
  Žinot juk, kaip ponpalaikiai tuo juokiasi būrui; 290
  O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį.
  Todėl tykojau tyloms, už durų nulindęs,
  Kad pamatyčiau ben, kaip ponai mūs čestavojas.
  Kukoriai valgius naujus jau buvo sutaisę,
  Taip kad visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo. 295
  Štai tuo poniški tarnai visi susibėgo
  Ir jau vislab, kas ant stalo reik, sunešioję,
  Virtus ir keptus valgius tuojaus sugabeno.
  Aš, rankas savo būriškas kaip reik susiėmęs,
  Poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu. 300
  Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sėstis
  Ir, visai dangaus užmiršęs, imasi šaukštą
  Irgi bezaunydams valgius į gomurį kiša.
   Aš dar tokias bjaurybes kol gyvs neregėjęs,
  Taip nusidyvijau, kad jau kone rėkti pradėjau. 305
  Tikt susimislijęs, kad man čia nedera rėkaut,
  Vis pamaži šnibždėdams ir kytriai pasislėpdams,
  Taip iškoliojau, kad šunys kaukti suniko:
  „Jūs, išputėliai pilvoti, jūs gi, bedieviai,
  Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti 310
  Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?
  Mes, suskretę būrai, mes, vyžoti nabagai,
  Šen ir ten vis stumdyti bei daug prisivargę,
  Tankiai vos plutas sausas į vėdarą kišam
  Ir tikt su blogu skinkiu gaiviname širdis, 315
  O tikt ir už tai kasdien dėkavojame Dievui.
  O jūs, neprieteliai, valgius vis rydami riebius
  Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,
  Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt.
  Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat, 320
  Ar kad jūsų namus Perkūns į plentą supleškys?“
  Taip trumpai padūmojęs sav ir atrašą gavęs,
  Tuo kone dvilinks ir nesvietiškai nusigandęs
  Pro duris iššokau irgi namo parjojau.“
   ,,Ak, – tarė Selmas, – rods nešvankios mūsų gadynės 325
  Ant visų šelmystų jau visai pasileido.
  Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.
  Ans, įsirėmęs vis ir poniškai pasipūtęs,
  Vardo dieviško jau gėdėjas paminėti,
  O šisai, kad jam įtiktų, niekina Dievą. 330
  Pons apjekėlis, velniop šuoliais besisukdams,
  Ir tarnus sav išrinktus apjekti mokina.
  Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės,
  Giesmės nobažnos taip jau, kaip poteriai mūsų,
  Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi. 335
  Lumper irgi kamėdigės apjekino poną,
  O tarnai jo be drausmės kekšaudami juokias.
  Ak, kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių!“
   Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant,
  Štai tuojaus vyžots atbėgęs Bleberio tarnas: 340

Riebūs rudens valgiai

  ,,Ak, – tarė, – linksminkitės, jau vėl česnis pasidaro.
  Tikt girdėkit, kaip Bendiksas žąsiną pjauja
  Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.
  Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,
  O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį, 345
  Kad per mylę dūmai, nei debesiai pasikėlę,
  Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.
  Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,
  Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabytų
  Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba; 350
  O dar vis daugiaus mėsos į kaminą kemša.
  Taigi dabar, česnis lietuviškai pasidarę
  Ir vargus visus užmiršę, vėl atsigausim.“
   Ale nemislykit, tokią girdėdami kalbą,
  Kad ant apjuoko ji mums yra pramanyta; 355
  Juk permier mes, biedžiai, ant laukų prisivargom
  Ir greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom
  Mėšlą vežt, užkrėst, užart, grūdelius barstyti,
  Šieną kirst, sugrėbt ir po kraiku pakavoti
  Ir visas gėrybes į skūnes suvalyti. 360
  Ak, kas tai darbai, kurius atlikt trūsinėjom!
  Lytus mums daugsyk taip dirbant nugarą prausė
  Ir tūls tvankas įžarstyts daug kepino kiaušę.
  Mes besidovydami daugsyk kruopas nedarytas
  Ir plutas menkas blogai kramtydami valgėm. 365
  Tankiai mes tvanke prastai maišydami skinkį
  Ir vandens malkus iš klano semdami gėrėm.
  Prakaito taip daug nu veido mums nulašėjo,
  Kad per nosį teškančios vis ritosi srovės.
  Ak, mes, biedžiai, ak, visur didei prisivargom! 370
   Nugi dabar, naštas vargų visas nusikratę,
  Jau pasilinksmykim bensyk česnyj susikvietę.
  Tam juk Dievs dosnus gėrybes mums dovanoja,
  Kad nusimūčiję bei, kaip mums reik, trūsinėję,
  Vėl atsigautumbim, gardžiai kramtydami kąsnius. 375
  Darbo reik, nės taip kožnam Dievs paliepė valgyt,
  Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.
  Taigi nečėdykim mušt, pjaut ir skerst savo valgį.
  Vaike, numušk drąsa jautuką sav nupenėjęs;
  Pjauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną; 380
  Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą;
  Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę;
  Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sav pasidaręs.
  Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę;
  O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną, 385
  Kimšk drąsa plaučius, n’atbok, kad plyšdama driksters,
  Ir kepenų n’užmiršk, kad storą pridrebi dešrą;
  Nės tokie daiktai tav gal didei susigadyt.
  Juk žinai, koks kūds daugsyk pavasario čėsas.
  Ar ne gerai, kad dar per mėšlus spirgini spirgus 390
  Ir kad per rugius į mielą baudžiavą bėgdams
  Argi namėj ką veikdams sav išsišutini kumpį?
   ,,Rods, – tarė Lauras, – su miera vis reik pasipurtyt.
  Proto reik, kad ką rudens čėse mėsinėji,
  O kad čėrauji, vėl reik su razumu čėraut. 395
  Ar tai prots, kad kas, sulaukęs rudenį riebų,
  Vis besijuokdams ir dainuodams lašinius ėda
  Ir prisiryt aklai kasdien į karčemą lenda?
  Juk girdėjot jau, kaip ans Dočys, šokinėdams
  Ir kasdien girtuodams bei durnai smaguraudams, 400
  Iš bėdos paskiaus kaip smirdas ubagui teko.
  Vaike, privalgydams ir gerdams mandagiai elkis.
  Mets tur daug dienų, ik visas jis pasibaigia,
  O kožna diena daug kąsnių nor pasisotyt.
  Pusryčiai kasdien ir pietūs, ir vakarienė 405
  Skilvį permaldyt ir ramdyt pašaro stena;
  O dar irgi paludieniai daugsyk išsišiepę,
  Kad darbai laukų prasiplatina, lūkuria šmotų.
   Taigi ne vis kasdien nei svodbą didelę keldams
  Ir nei kokias krikštynas padarydamas čėrauk! 410
  Ne kasdien vis su smalstumais vėdarą linksmyk
  Irgi ne vis durnai ir taip sav uždarą pūstyk,
  Kad paskiaus valgius tav reiks išpliurpt nedarytus.
  Pastarnoks su morkais, ropės irgi repukai,
  Barščiai su burokais bei rauginta lapienė, 415
  Žirniai, kad su pupoms juos iššutini puode,
  Ir šupinys gardus, taip jau ir mandagi gručė
  Su kisielium, kad juos sav išpleškini virdams,
  Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai
  Ir kelmučiai, kad juos sav su uždaru verdi, – 420
  Vislab bus gardu ir tav didei susigadys,
  Kad kasdien kaip reik bandysi mandagiai čėraut
  Irgi bečėraudams kitų dienų paminėsi.
   Ale nepyk, gaidau, kad žodį dar pasakysu.
  Tarp lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas, 425
  Kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams,
  Lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro.
  Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję,
  Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin,
  Ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga. 430
  Todėl tūls žioplys, supliurpęs visą zopostą,
  Kartais pusnuogis ant apjuoko rėplinėja.
  Jūs, pustelninkai, ar tam Dievs savo gėrybes
  Mums kasdien ir taip dosnai dovanoja,
  Kad mes jas tikt vis kaip kiaulės ėsdami rytum? 435
  Pilvą rods kasdien protingai reikia palinksmyt.
  Bet ir, kas ant pilvo reik, vis turime rūpyt.“
   ,,Tai jau vis tiesa, – švepluodams ištarė Bužas, –
  Žinom juk visi, kaip mes nuoginteli gemam,
  Taip didžiausias pons, kaip mes, vyžoti nabagai, 440
  Ciesorius taip jau, kaip jo skaroti padonai;
  Ubags taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas,
  Ir taip viens, kaip kits, iš papo moterų surbia.
  Pons šilkuos, o būrs šiauduos verkšlen pasislėpęs,
  Ik abu po to protingai pradeda mislyt. 445
  Būrui taip, kaip ir ponačiui, kad susiderkia,
  Reik su marškonio sklypu pasturgalį šluostyt
  Ir jo vystyklus bjaurius su vandeniu plauti.
  Ak, nepadyvyk man dėl tokio dyvino žodžio;
  Juk žinai, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom. 450
   Taip kiekviens žmogus vargingai pradeda žioptert,
  Kad jis iš tamsos į svieto ritasi šviesą
  Ir po tam lopšyj sapnuodams šaukia pagalbos;
  Viens taip jau, kaip kits, užgimdams užgema blogas.
  Kad ponačius į garbingą patalą deda, 455
  O būrus prastus į tamsų pašalį kiša
  Ar suvystytus ant menko padeda demblio,
  Kiek jie, mislyk tikt, sav patys atneša lobių?
  Ponų dar nei viens su kardu negimė sviete,
  O tarp būrų vėl nei viens sav n’atnešė žagrę 460
  Ar akėčioms padarynes ar negelį grėbliui.
  Pons didžios giminės, tarp būrų vis pasipūtęs,
  Nei lašinių taukai ant šilto vandenio plaukia;
  Bet nabagėlis būrs, skylėtą mučę nuvožęs,
  Dėl jo žaibo lėts pas šaltą kakalį dreba 465
  Ar iš tolo klonojas didei pasilenkęs.
  Bet jau taip kožnam Dievs vietą mandagiai taikė,
  Kad viens kaip baisus kunigaikštis skiauturę rodo,
  O kits per purvus klampodams mėžinį rauso.
   Rods yr daug žioplių, kurie nabagėlį būrą 470
  Iš nelabos širdies per paiką drimelį laiko,
  O štai patys juk daugsyk kaip drimeliai elgias.
  Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgyt
  Ir prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną,
  Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų, 475
  Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų,
  Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų?
  Žinom juk, kaip kožnas pons su savo namiškiais,
  Rudenyj duonos ir gardžių pyragų netekęs,
  Būrui iš bėdos į ranką pinigą bruka 480
  Irgi beglostydams jį maldo, kad susimiltų.
  O štai tuo paskui, kaip didis pons įsirėmęs
  Irgi nesvietiškai darkydams, vargina biedžių
  Ar besišypsodams jo prastą niekina namą.“

Pričkaus santykiai su ponais

   ,,Rods, – tarė Pričkus, – taip ir man daugsyk pasidarė, 485
  Kad aš šaltyšiaudams šen ir ten jodinėjau.
  Amtmons keikė taip, kad man plaukai pasišiaušė,
  O tarp būrų daug mane jau kone visą prakeikė.
  Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaukė
  Ir, kad urdelį n’ištaisiau, tuo mušė per ausį, 490
  Kad snargliai perdėm iš nosies šokti pagavo.
  Rods tai kiauliškas maniers ir didelė gėda,
  Ypačiai kad dėl to baudžiauninks pradeda juoktis,
  O paskui šaltyšiaus jau visai nesibijo
  Ir jį spjaudydams per paiką kumelį laiko. 495
  Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,
  Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų,
  Tai ben dūšiai taip skaudu nei sunku nebūtų.
  Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau,
  Kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiept pasidrąsin. 500
   Andai tropijos, kad aš, į baudžiavą jodams,
  Kaip šaltyšiui reik, įdrožiau tinginį Slunkių.
  Bet jisai, tuojaus mane pešt ir mušt pasikėsęs,
  ,,Eik, – tarė, – snargliau! kas tav rūp? štai gausi per ausį!
  Ar jau užmiršai, kaip pons tavo nugarą skalbė?“ 505
  Aš, dėl žodžio to bjauraus didei nusigandęs,
  Jau kur galvą savo nukišt visai nežinojau,
  Bet kiti baudžiauninkai dainuodami juokės.
  Tai atlikom jau, visur niekai pasidarė.
  Lygiai kaip antai šašuots pavasario sniegas, 510
  Kad jis pradeda tirpt, žiemos jau nedera keliui,
  Lyg taip su garbėms visoms ir man pasidarė.
   Ba, kaip jauns buvau (kur dingot, mano dienelės!),
  Ai, kaip jauns buvau, visi mane girdavo klapai.
  Ar būt pons ar būrs, ar berns ar slūginė kerdžiaus, 515
  Ir vaikai be buksvų ir dar žįsdami papą,
  Vislab ir visur, kaip girdit, liaupsino Pričkų.
  Ogi dabar žilam visi jau juokiasi bloznui;
  Pons taipo, kaip būrs, šaltyšių niekina seną.
  Aš daugsyk, pažebodams sav nuplikusį kuiną 520
  Ir karčius žilus ant sprando jo pamatydams,
  Su dūsavimais išvystu savo senystę.
  O kad rudenyj per purvus į baudžiavą joju,
  O mano kuinpalaikis klampodams žengt nenujiegia,
  Aš jo taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės, 525
  Ypačiai kad iškoliots jodau, varva nu zūbų.
  Taip aš, mislyk tikt, gailiuosi pasenusio kuino;
  Nės jis trylika metų, man šuoliais jodinėjant,
  Po balnu mane viežlybai į baudžiavą vilko.
  Ogi manęs, žėlėk Dieve, nuplikusio tarno, 530
  Jau visai nei šis, nei tas susimilt nesupranta.“

Enskio pasakojimas apie savo peilį

   ,,Ak, – tarė jam Enskys, ištraukęs didelį peilį, –
  Mans brolau širdings, kam spardais taip susiraukęs?
  Juk ir man taip jau kaip tav visai pasidarė.
  Štai briedkriaunis šis, ant šalto preikalo kaltas, 535
  Rodos, tikt žiūrėk, jau nei išdilusi delčia
  Ar kaip baisiai koks nukumpęs vanago snapas.
  Kad aš tai pamatau, tuojaus man Giltinė rodos,
  Kaip ją molioriaus ranka moliavodama rašo
  Ir su jos dalgiu kumpu nugandina svietą. 540
  Ak, brolau, šio stungio, šio nudilusio stungio
  Aš taipo gailiuos, kad kartais verkt nesiliauju.
  Nės jis trylika metų, man dešras mėsinėjant
  Ir lašinių šmotus ant svodbų mandagiai pjaustant,
  Kaip ugnis baisi per mėsą šokdavo kietą 545
  Ir kaip koks smarkus bindokas skeldavo kaulus,
  Kaip man Jons, Mikols ir Lauras liudymą duoda.
   Bet negana dar bus; aš tav daugiaus pasakysu.
  Kad aš – tikt girdėk, brolau, kaip man pasidarė
  Ir kaip būrams dar kasmets daugsyk pasidaro, 550
  Kad jie sav karnų vyžas nusipyt užsigeidžia
  Ar ką šaudyt ir gardžiai pasikept prasimano.
  Aš taip jau, kaip klaps, daugsyk, mudriai šokinėdams,
  Medžių vogt tamsoj į šilo pašalį traukiaus.
  Rods tiesa, mane varts daugsyk užklupo bedirbant 555
  Ir, nesvietiškai kaip vagį visą nupliekęs,
  Tuo nei koks baisus razbaininks atėmė kirvį,
  Bet dar kuinpalaikį man jis niekados nenukinkė.
  Nės aš ne taipo vogiau, kaip tūls balamūtas,
  Kurs žiemos čėse, sav ką pasikirst užsigeidęs, 560
  Vis tikt aužuolus, klevus ir drūtmedį vagia,
  O paskui, parduot į miestą kur nusibastęs,
  Tuo girtuodams ir šokinėdams prageria pelną.
  Kad man kartais vogt ar ką išplėšt pasitaikė,
  Rods ir aš nesigėdėjau ištiest savo ranką, 565
  Ale ne sav vogiau, bet vis maloningiems ponams.
  Juk žinai, kaip mums kasmets reik mezliavą mielą
  Amtmonams mokėt, kad jie jau urdelį siunčia
  Ar per vakmistrus skvieruot ir mušt nesiliauja.
   Ak, širdings brolau, didei meldžiu, nepadyvyk 570
  Ir nesakyk liesininkui, kad Obrys, mano bernas,
  Medžių vogt ar ką pasikirst kas rudenį rengias.
  Aš didei džiaugiuos, tą trūsą jo pamatydams;
  Ir, kad žiemą jis ką vogt kuinus pasikinko,
  Tuo jam dvi dešri kepti pasteliavęs duodu; 575
  Ir, kad jis vartų n’išpantyts parveža medį,
  Iš tikros širdies dar trečią pridedu dešrą
  Ar, kad jau dešrų netekau, du dideliu sūriu.
  Taipgi po tam, krūvelę viežlybai susivogę,
  Į arčiausį miestą tuo parduot nukeliaujam 580
  Ir, grašelius grečnus iš medžių sav nusipelnę,
  Čyžę užmokėt kasmets kytriai pakavojam.
  Taipgi, matai, ir medžių vogt reik razumo grečno.
  Todėl ne dyvai, kad tūls glūpoks nabagėlis
  Su tabaku draustu ar vogt į girę važiuodams 585
  Gėdiškus vargus ar stroką sav pasidaro.
  Bet ir toks dramblys tarp būrų tūls išsiranda,
  Kurs, savo lašinius ir zopostą visą suėdęs
  Ir už pyvą skinkį vos ar vandenį šliurpdams,
  Iš bėdos nei žydas jau priviliot pasipratin. 590
   Tam kieme, brolau, kur aš savo šutinu puodą,
  Du tikru šelmiu pagrata su manim gyvena.
  Vieną jų baudžiauninkai Pelėda vadina,
  O kitam per pravardį jie praminė Slunkium.
  Juk žinai, kaip būrai veik naujieną pramano, 595
  Ypačiai, kad ant svodbų, jau durnai prisiriję,
  Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda šūtyt.
  Dar vos metai, kaip aš tam kieme budavojaus;
  Todėl kaip naujoks kaimynų visą rabatą
  Ir jų klastą bei šelmystę dar nepažįstu. 600
  Ale Pelėdos ir kaimynų peikiamo Slunkiaus
  Aš jau taip baisėjuos, kad man padreba kiškos.
  Tikt girdėk, aš tokius tav dyvus pasakysu,
  Kad plaukai tav ant žilos galvos pasišiaušys.

Enskio pasakojimas apie Pelėdos trobą

   Trobos smirdų tų, kad jas kas nor įsitėmyt, 605
  Nei pūstynės iš visų pašalių pasirodo.
  Kad aukštyn žiūri, pamatai sudriskusį kraiką,
  Ant kurio sklypus nuplėštus klestina vėjai,
  Kad viens čia, kits ten nuo stogo ritasi lopas.
  Sparai po kraiku su čytais kliba supuvę, 610
  O viduj visur po stogu latgaliai kaba,
  Su plaušais ar karklais be negelių sukabyti.
  Bet apačioj, kad jų butus bjaurius pažiūrėsi,
  Tuo juos kaip staldus ar kiaultvarčius pamatysi;
  Nės, kur tikt žiūri, visur mėžinys pasirodo. 615
  Juk jie ir kiaules stuboj laikyt nesigėdi,
  Ir, kad jiems padyviji, dar barasi smarkiai.
   Andai tropijos, kad aš, Pelėdą sutikęs,
  Jam dėl kiauliškos bjaurybės ką pasakyti
  Ir jį kaip kaimyns viernai bandžiau pamokyti. 620
  „Kiaulė, – tariau, – ką dirbi? ar visai nesigėdi?
  Juk tu jau kaip šūdvabalis mėžinyj pasirodai;
  Ar girdi, kaip šūdvabalis jau šūde pasmirdai.
  Aš, užvakar tavo namus blogus pravažiuodams,
  Kad įsitėmyčiau tikrai, tyčioms pažiūrėjau. 625
  Taipgi bežiopsant man, arklys mano žvengti pradėjo,
  Ir tuojaus tavo sparų viens nu stogo nupuolė,
  O langų vienam perdėm skylė pasidarė.
  Štai tuojaus (girdėk tikrai, ką tav pasakysu)
  Tuo trys kiaulės daglos su daglais savo paršais, 630
  Lyg kad skerdė kas, stuboj sužvigo nešvankiai
  Ir pro langus ir plyšius kūliais išsirito.“
   Tokius aš dyvus kol gyvs niekados nesulaukęs,
  Taip nusidyvijau, kad man plaukai pasišiaušė.
  „O tu, neprieteliau skarots, su valkata Slunkium 635
  Jau visai nesigėdita tarp žmonių pasirodyt?
  Judu netinkat kiaulpalaikes kelias varinėti,
  O dar kaip gaspadoriai su kitais gaspadoriais
  Vis aukščiaus česnyj tarp svotų lendate sėstis
  Ir tikt vis gardžiai smaguraut ir maukt išsižiojat. 640
  Ak, kad vyriausybė jau ant mūs susimiltų
  Ir abu ben veik iš kiemo mūsų paguitų!
  Juk jau mes visi smirdėt dėl juma pradėjom!“
  Taip aš jam pasakiau, bet jis, beržinį nutvėręs,
  Tuo kaip koks razbaininks man per nugarą siekė 645
  Ir, kad Selmas man ūmai nebūt pasitaikęs,
  Rasi mane tuojaus ant vietos būtų numušęs.
  Taigi matai, gaidau, kaip kartais vaids pasidaro,
  Kad nenaudėlį kokį bandai pamokyti
  Ir pamokydams jį kaip reik pasidrąsini koliot.“ 650
   Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant,
  Žemė su visais daiktais virpėti pagavo.
  Tuo svečiai visi, dėl to didei nusigandę,
  Iš svetlyčios būriškos kūliais išsirito,
  Taip kad jų keli sveikas akeles išsibadė, 655
  O kiti rankas ar kojas buvo palūžę.
  O štai vis dėl niekniekių taipo nusitiko;
  Nės Dočys su šešiais kūlikais, kuldami žirnius,
  Taip nesvietiškai virkščias su spragilu daužė,
  Kad ir pelės po šiaudais kribždėti nedrįso, 660
  O svečių daugums sav negandas pasidarė.
   Ale nedyvikitės, kalbas girdėdami tokias;
  Juk Dočys kasmets, sulaukęs rudenį riebų
  Ir iškuldams savo javus, išgandina svietą.
  Ak, kiek butų jis taip dūkdams jau pagadino, 665
  Ak, kiek girių bei kalnų jis parmetė pernai!
  Tikt baisu klausyt, kad Lauras, Bleberio dėdė,
  Savo bėdas ir išgąsčius mums pranešė kartais.
  Juk vos kiaulstaldis, vos klėtis jam pasiliko,
  Irgi namai jo nei pūstynė jau pasirodo. 670
   Tas nešvankus darbs, kurį Dočys prasimanė,
  Daug nesandorų bei vaidų sviete padarė.
  Ak, kiek viežlybų kaimynų, butą palikę,
  Rudenyj ant laukų šaltų klydinėdami slapos
  Ar, savo klumokus pasidarę, ubagais eina. 675
  Tokius išgąsčius baisius vierni gaspadoriai
  Tankiai provninkams aukštiems Karaliaučiuje skundė;
  Ale provos vertos kaip reik niekados nesulaukė.
  Žinom juk, žėlėk Dieve, kaip mūsų gadynė
  Ašaras išverktas po kojų mydama šypsos. 680
   Ale nežinot dar, dėl ko Dočys nepateikia
  Ir dėl ko jis taip kasmets su spragilu daužia.
  Sako daug žmonių, kurie jo šupinį valgė,
  Kad jisai dėl to savo kreivą vargina skūnę,
  Kad ben veik girtuot ir lėbaut ką pagamytų, 685
  Nės jis, po Mikielės tuo klojimą bemušdams,
  Laižos vis ir gurkščiodams į karčemą žiūri.
  Taip po tam, su pačia kelias eiles nustekenęs,
  Vėtyt skubinas ir, krepšus grūdų prisibėręs,
  Tuo pasilinksmyt ir prisikošt į karčemą bėga. 690
  Bet moteriškė jo, linų grįžtes nusinešus
  Ir slaptoms pardavus, vis paragaudama surbia.
  O dar to negana, bet ir vaikus nusivedus
  Ir į tėvo prieglobstį pasodinusi maukia.
   Pernai tropijos, kad Kaspars, Bleberio tarnas, 695
  Atlankyt Plaučiūną su Dočiu nukeliavo;
  Bet ir Krizas su Lauru ten jau nuvažiavo.
  Nės Plaučiūns juos ant krikštynų buvo pakvietęs
  Ir visus kaimyniškai primylėt pažadėjęs.
  Štai tuo bažmas sukviestų svečių susirinko, 700
  Bet ir nekviestų kaimynų daug susibėgo.
  Kaspars klonojos, dosningą Krizą pamatęs;
  Ale Dočys, nei dumčius koks pilvots įsirėmęs
  Irgi nešvankiai rėkaudams, česnyj pasirodė.
  Nės jisai jau vėl, prieš Mertyną smaguraudams, 705
  Laižės vis ir gurkščiodams prisiėst išsižiojo.
  Tuo Plaučiūns daug spirgytų bei šutytų valgių
  Irgi ragaišių per tarnus atnešdino kūmams;
  O svečiai visi, margoms eilėms susisėdę,
  Lašinius ir jukas Plaučiūno girdami valgė. 710
   Taipgi bevalgant ir kaimyniškai besidžiaugiant,
  Lauras su Dočiu pamaži nurnėti pagavo
  Ir dėl kiaulstaldžių pargrautų ir pagadytų
  Bartis irgi nešvankiai koliotis užsimanė.
  Stui, nešvankėli, ar prots česnyj susipriešyt 715
  Irgi bevalgant kiaulstaldžių bjaurių paminėti?
  Ale dabokit dar toliaus, kas čia pasidarė
  Ir ką Krizas, sens žmogus, mums pranešė pernai.
   Pyvo tris bačkas Plaučiūns, brangiai nusipirkęs,
  Į svetlyčią per tarnus įnešdino greitai. 720
  Bet Enskys, jo klapčius, daug paliavotų kragų,
  O moliavotų stuopų dar daugiaus sugabeno.
  Štai svečiai tuojaus, išmaukę didelę bačką,
  Būriškas ir kiauliškas šnektas prasimanė.
  Žinot juk, kaip glūpas būrs, permier prisirijęs, 725
  Zaunyt ir durnus niekus išplopt nesigėdi.
  Bet kiti jau vėl dėl kiaulstaldžių pagadytų
  Ir dėl kiaulių numuštų bylinėti pradėjo.
  Štai tuojaus iš žodžių, kiauliškai pasakytų,
  Pekliškas razbajus ir nūkims pasikėlė. 730
   Rods, kad būrs čestavots jau proto viso netenka,
  Štai tuojaus jau ir padorumo viso netenka.
  Juk ir pats Plaučiūns, kur česnį buvo pakėlęs,
  Taip nešvankiai su macnum pyvu susipyko,
  Kad šviesoj krapinėdams jau šviesos nepažino. 735
  Ar dyvai, kad svotai jo, dosnai primylėti,
  Kūmų viežlybų kalbas kalbėt nenumanė?
  O dar to negana; klausykit, kas pasidarė.
   Kubas su Lauru, garbingo Kasparo žentu,
  Ir Mikolas, ant kiemų statyts pakamorė, 740
  Su kitais draugais ant Dočio umaru šoko.
  Štai tuojaus visi, kaip kudlas koks susivėlęs,
  Raičiojos ant aslos ir taipo mėsinėjos,
  Kad viens nosies, kits ausių girdėt nepalaikė.

Dočio gydymas po muštynių

  Ypačiai Dočį taip nesvietiškai pagadino, 745
  Kad jį jo vaikai lovyj vos parnešė gyvą.
   Pimė, jo pati, dėl to didei nusigandus,
  Pusgyvį vyrutį vis globodama verkė
  Ir jo kiaušę permuštą mazgodama šluostė.
  Tuo kaimynkos iš visų pašalių susibėgo 750
  Ir visokių liekarstvų macnių sugabeno.
  Gryta daug žolių šlovingų bei debesylų,
  O Selmykė su Berge tepalų padarytų
  Dočį vėl gaivyt ir gydyt atnešė greitai.
  Tas žoles smarkias čerpėj maišydama Jekė 755
  Gailių dar ir lenkiško daguto pridėjo.
  Tuo stuba dėl to visa smirdėti pagavo,
  O Dočys jau vėl pamaži kribždėti pradėjo.
   Pimė, jo moteriškė, su kitoms moteriškėms
  Džiaugės ir Dočiuką su gatavais tepalėliais 760
  Mostyt tuo ir jo žaizdas aptvert susirinko;
  Bet Pakulienė jį žadėt pas patalą stojos.
  Štai Dočys tuojaus, tepalų smarkumą suuodęs
  Ir žynavimo bobiško baisumą pajutęs,
  Su sykiu nei koks Perkūns iš patalo šoko 765
  Ir, iš papykio nusitvėręs didelį strampą,
  Bobas su visokiais bobiškais tepalėliais
  Iš stubos prismirdytos tuo išmušė laukan.
  O paskui stubos rykų daugumą sudaužęs
  Ir čerpes su liekarstvoms pro duris išmėtęs, 770
  Tuo vaikus, kurie jo stervą buvo suvalę,
  Dūkdams vis ir rėkaudams kone numušė smirdas.

Selmas lygina praėjusius laikus su šiandiena

   ,,Ak, – tarė Selmas, – bengi paliauk su pasaka savo!
  Jau per daug dyvų, jau ausys mūsų praskudo.
  Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, 775
  Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo
  Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino,
  Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.
  Tai dar viežlybų kaimynų beigi bičiulių
  Gėdėtis ir juos išpeikt nei viens neprivalė. 780
  Ogi dabar, žėlėk Dieve, tikt gėda žiūrėti,
  Kad lietuvninkai kaip vokiečiai sopaguoti
  Ar su kurpėms rudenyj ant česnių pasirodo.
   Klumpės, kaip mes vokiškai kalbėdami sakom,
  Rods taip jau lietuvninkams nešiot nepritinka; 785
  Nės ir jas mūsų tėvų tėvai girt nenorėjo;
  Ale sopagų, jau prancūziškai sudabytų,
  Ir puikokų kurpių gėdėjos paminėti,
  Ik prancūzai jau po tam pas mus susibastė
  Ir prancūziškas manieras mus pamokino. 790
   Tėvai mūsų seni, pirm to neturėdami šuilių,
  Rods nei pybelių, nei katgismų dar nepažino.
  Jie tikt iš galvos šventus mokinosi mokslus,
  O štai tikt daugiaus garbėj laikydavo Dievą
  Ir šventoms dienoms bažnyčion bėgdavo greitai. 795
  Ogi dabar, žėlėk Dieve, tikt gėda žiūrėti,
  Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,
  Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,
  O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.
  Taip po tam keli tarp jų, aklai prisimaukę, 800
  Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda zaunyt
  Ir, bažnyčioj išgirstų neminėdami žodžių,
  Būriškas šūtkas glūpai taisydami juokias.
  Bet kiti, vaidus dėl niekniekių prasimanę
  Ir girti kits kitą prie galvos nusitvėrę, 805
  Nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos,
  Kad vemalai visur per visą karčemą teška.
  Tai bjaurybė, kad plaukai pasišiaušia begirdint.
   Bet dar to negana. Taipo girtuodami tėvai
  Ir vaikus glūpus su savim į karčemą velka, 810
  Kad ir juos tuojaus iš mažo surbt pamokytų;
  O paskui, vaikams bepamatant, pešasi tėvai,
  Kad plaukų visur išplėštų sukasi pluoštai.
  Ak, jūs, neprieteliai, jūs, išpjudyti bedieviai!
  Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivėrus, 815
  Taip šventas dienas atšvenčiant, tuo pražudytų?
  O nesigėdite tarp krikščionių dar pasirodyt?
   Kad kunigai vaikus į šuilę ragina siųsti
  Ir kad šulmistrams reik kokį pinigą kyštert,
  Ak, tokių visur glūpų nurnėjimų randas; 820
  O paskui, kad amtmonams jau reik pasipurtyt
  Ir jie vakmistrams išpantyt urdelį siunčia,
  Štai tuo iš visų pašalių barzdoti bepročiai,
  Lyg kad jau dangus pargrius, tikt rėkia, tikt rėkia;
  Ir po tam su šulmistrais, biednais nabagėliais, 825
  Kad jie savo dalyko nor, dar barasi smirdai
  Ir besibardami daug glūpų daiktų sumeluoja.
   Paikius, glūps žmogus, vargu Tėvemūsų mokėdams,
  Ir jo pusbrolis, nei tiek skaityt negalėdams,
  Šulmistrus ir šuiles dar išpeikt pasidrąsin. 830
  Tikt dyvai klausyt, kad juodu pradeda zaunyt.
  Ans, savo vaikinius kaip drimelius užaugydams
  Ir juos lepydams bei valią visą beduodams,
  Vaidijas su šulmistrais ir barasi keikdams,
  Kad jiems kartais iš bėdos per subinę drožia; 835
  O šisai, iš viso jau velniop besisukdams
  Ir vaikus glūpus į šuilę siųst nenorėdams,
  Peklai ant garbės juos užaugyt pažadėjo.
   Paikius ant lytaus, ant giedros barasi Vauškus.
  Viens taria per šviesu, kitam negana šviesybės; 840
  Šuilė šiam negera, o ans pamokinimą peikia.
  Šulmistras keliems per jauns ir nieką nemoka,
  O kitiems tas pats per sens ir blogs pasirodo.
  Jis giedodams šiam per daug nemandagiai rėkia,
  O kitam tas pats kaip reikia rėkti nemoka. 845
  Viens taria per drąsus, o kits jį lėtą vadina.
  Taip kunigams, taip šulmistrams visur pasidaro,
  Kad šventoms dienoms nenaudėliai, susibastę
  Ir nesvietiškai glūpas akis užsipylę,
  Nuo kunigų bei nu darbų jų pradeda zaunyt. 850
  Bet ir viežlybų krikščionių dar nepristokom,
  Dar yr tarp lietuvninkų viernų gaspadorių,
  Ir dar tėvų yr, kurie, mylėdami Dievą,
  Patys ne tiktai šventai ir mandagiai elgias,
  Bet ir savo namus kaip reik pridabodami valdo. 855
   Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas,
  Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis,
  Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.
  Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkys
  Ir apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams. 860
  Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,
  Ir pons Kristus pats bei jo mokytinių raštai,
  Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas,
  Kad baisybės pekliškos visur išsiplatys
  Ir tarp ponų taip, kaip tarp glūpintelių būrų, 865
  Tikt klastas ir šelmystes išvysime kyšant.
  Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams
  Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą.
  Ak, broleliai, ak, išbuskim irgi pajuskim,
  Kaip visur išsižioję peklos plyšta bedugniai 870
  Ir kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę
  Su savo mokslais velniškais sudūkina visą.
  Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavyt,
  Šelmystes pramanyt, kekšaut bei Dievą paniekyt
  Ir, kas dar daugiaus yr pramonių, pramanyti, – 875
  Tai visa viera baisingos mūsų gadynės.
  Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!
   Mes, lietuvninkai, pirm to nepažydami svietą,
  Dingojom vis, kad tik šveisteris ir prancūzas
  Žmones su svetimais savo mokslais moka supainiot 880
  Ir kad vokiečiai tikt vogt ir keikt nesigėdi.
  O štai tarp lietuvninkų taip jau nusiduoda,
  Kad lietuviškas tūls smirdas irgi bedievis
  Lietuvai ir lietuvninkams mums gėdą padaro.
  Ak, lietuvninkai, širdingi mano broleliai! 885
  Ben nesilygykim akliems šio svieto bedieviams
  Ir n’atbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai
  Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias.
   Taigi dabar aš jus, kaip viernas klaps pamokydams,
  Nei prancūziškai, nei vokiškai nepagyriau; 890
  Bet tikt būriškai, kaip draugas jūsų pažįstams,
  Jums tiesiog pasakiau, kaip man pasakyt pasitaikė.
  Ant jau Mertyno nulydėjom didelę šventę,
  O Adpentai su Kalėdoms jau prisiartin.
  Vei kaip iš vakarų tamsių rūstaudami vėjai 895
  Vėl jau į žiemius bei rytus pradeda trauktis
  Ir žiemos šalčius pas mus į Lietuvą varo.
  Ak, jau skubykimės ben veik stubas pasišildyt
  Ir gaspadoriškai stones galvijų paprovyt,
  Kad, minau, nieks, nei paršuks turėts nesušaltų. 900
  Juk kiekviens galvijas, kad jau randasi gruodas,
  Mūsų rūpesčiams vierniems pasiliecavodams
  Ir į saujas mūsų žiūrėdams, pašaro laukia.
  Duokim, bet vis su protu padalydami duokim;
  Nės ateisiančios žiemos ilgumo nežinom 905
  Ir, kiek prieš šventas Velykas liks, nenumanom.
  Ar ne gerai, kad, jau vargingai peržiemavoję,
  Grečną zopostėlį mums dar pasilikusį matom?
   Nugi dabar jau skirkimės ir vapėti paliaukim!
  O Dieve duok mums, kad, šventes visas nulydėję 910
  Irgi sulaukę naujmetį bei šventai pasidžiaugę,
  Vėl susikviestumbim kaimyniškai pasisveikyt.“
  

Žiemos vaizdų aprašymas

  Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta,
  Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandyt.
  Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,
  Lygiai kaip antai stiklorius įdeda stiklą.
  Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė, 5
  Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia
  Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.
  Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,
  Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,
  Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja. 10
  Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,
  Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,
  Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.
  Taipgi dabar jau vėl sviets sveikyt pradeda žiemą.
   Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė 15
  Artinas, ir Atpentai nor poryt pasibaigti.
  Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams
  Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai.
  Kožnas į klumpes ir į vyžas įsinerdams
  Koliojo jo darbus ir jo madarą skystą. 20
  Bet ir ponai, su šulnais skraidydami žirgais
  Ir su poniškais kasdien viešėdami rėdais,
  Beteškant purvams, nešvankų rudenį peikė.
  Todėl į žiemius visi žiūrėdami žmonės
  Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundės. 25
   Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,
  Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai
  Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.
  Iš debesių žiema po tam iškišusi galvą
  Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės 30
  Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,
  Ik ji jau po tam, rudens iškopusi šūdus,
  Ant visų baisių klampynių kelią padarė
  Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.
  Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą 35
  Šventėm ir žoleles jo margas sav nusiskynėm,
  O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm,
  Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,
  Ir žiema sav žiemiškas kvietkas nusipynė.
   Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai 40
  Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo
  Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę.
  Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę,
  Būriškai po stogais jų stovėdami dreba
  Ir raudodami klonojas, kad švilpina vėjai. 45
  Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta,
  Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judyt
  Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą.
  Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių,
  Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipjaujant, 50
  Čia viens urvoj sav šiltai, kaip gal, įsigūžtęs,
  O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams.
   Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidarė,
  Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai.
  Jus žiemos smarkums į šaltą girę nubaidė, 55
  O mus jis besipurtydams į stubą suvarė
  Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą.
  Jūsų namai šalti, kur jūs miegodami krankiat,
  Jus negal užstot, kad jus išgandina šalčiai.
  Mes, kad mus žiemys per daug užkibina grumzdams, 60
  Tuo kytriai pasislėpt į šiltą pašalį lendam
  Ir tykam kampe, žiemos n’atbodami keršto,
  Sav tikrai sušilt karštoką viralą srebiam.
  Ak, jūs, vargdienėliai, jūs, nuogi nabagėliai,
  Ar būt šilts, ar šalts, ar kits koks dyvinas oras, 65
  Rūbais vis vienais ir tais pačiais užsidengiat.
  Mes, kad saulė mums per daugel nugarą kaitin,
  Tuo trinyčius ar kobotus vėsius užsimaujam;
  O kad jau per daug žiemys mus pradeda dovyt,
  Štai tuojaus vilnoną sav ir kailinius imam 70
  Ar tikrai sušilt į šiltą patalą kopam.
   Taip bedūmojant man, vilkai gaujoms susibėgo
  Ir, kaip pratę yr, tamsoj tralalaudami staugė.
  Ak, jūs, neprieteliai, ar jau mėsos pasigendat?
  Ar jau vėl skilvyj jums pastninkai pasidarė? 75
  Eikš, šiaury baisus, išklėstyk nugarą bloznų!
  Bausk, prispausk su šalčiais juos, kad gloda jų būtų!
  Juk baisu žiūrėt, kaip jie kas vasarą mielą
  Nei mėsininkai per laukus bėginėdami smaugia.
  O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą, 80
  Tai nesirūpin, ar liesa, ar tukusi kiaulė,
  Irgi negailias, kad kokį kuiliuką suėda;
  Bet ir kuilį didelį jie parplėšt nesibijo.
  Taip tie neprieteliai, kiaulienos jau prisiėdę,
  Dar nesisotin, bet ir jautienos užsigeidę 85
  Taip berždžias, kaip ir veršingas pamuša karves.
  O ir tai negana; jie vis daugiaus išsižioję
  Jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo.
  Ai, kiek margių, kiek dvylių jie sviete suėda!
  Žalį su laukiu kytru bei bingusį keršį 90
  Kartais, į laukus nusibastę, pradeda gandyt.
  Bet ir juodo jie daugsyk n’atbodami buliaus,
  Plėšyt ir mėsos prisiėst į kaimenę šoka.
  Kerdžiaus ir piemenų, kad juos uliuodami baido,
  Kartais taip n’atboj, kad vos į pagirį traukias 95
  Ir nusinešę ką, tuojaus tikt ėda, tikt ėda.
  Ak, žiemy, žiemy, susimilk, padaryk mums provą!
  Juk ne daugio reik, štai jau galvijų neteksim,
  O po tam dar mus pačius su gimine mūsų,
  Moteres ir vaikus vilkai mėsinėt pasidrąsys. 100
   O jūs, jėgėrės mokyti, jūs, liesininkai,
  Kam nešaudot, ką valdonai paliepė šaudyt?
  Argi nežinot, kad nei viens malonings karalius
  Juos užmušt ir išgaišyt žmonėms nepavydi?
  Ar dykai jis jums kulkas bei paraką davė? 105
  O dėl ko vartus kytrus pas girę pastatė
  Ir linksmai gyvent jiems ūbą primušė lauko?
  Ei kieksyk į šilą vogt nuvažiuodami būrai
  Su kašele dovanot slaptoms jiems atneša kumpį
  Ir aklai prisisurbt su stuopoms pripila gerklę! 110
  Bet tai vis klasta; nės varts taipo prisisurbęs
  Jau po tam ir prisiegos atmyt užsimiršta,
  O taip jam bekapanojant klastuodami vagys
  Liepas uždraustas, pušis ir drūtmedį vagia
  Ar, nusišovę su griekais, sav parveža briedį 115
  Irgi namėj slapta mėsinėdami juokiasi šelmiai.

Pokalbis apie lietuvninkų būrų vertę

   ,,Rods, – tarė Pričkus, su tabaku būrus pavitodams
  Ir, kaip būdas jo, žnairioms į Kubą žiūrėdams, –
  Rods jūsų mylista jau patys tiek išsimanot,
  Kad klastuot ir vogt vierniems nepridera klapams. 120
  Aš, šaltyšius, aš, mokyto Bleberio žentas,
  Daug klastų tarp jūs numaniau, į baudžiavą jodams.
  Štai ben vieną tikt žodelį jums pasakysu.
  Tūls tarp jūs, mano sėbrai, vos į baudžiavą slenka
  Ir atsivilkęs, kad reik suktis, vos rėplinėja. 125
  Viens, stovėdams ir vis šen ir ten žioplinėdams,
  Pasakas ir niekus visokius užneša draugui,
  O kitsai tikt vis į pypkį kemša tabaką
  Ar uždegt ugnies į pintį skilia vėpsodams;
  O vėl kits ką vogt slaptoms į pašalį traukias 130
  Ir, kašeles kitų draugų kytriai sumedžiojęs,
  Kaip koks šuo smarkus pakavotus trupučius ėda
  Ir kitiems baudžiauninkams tikt gėdą padaro.
   Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas
  Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano 135
  Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams,
  Taip ponus, kaip ir būrus, apgaut pasidrąsin,
  Tai nesidyviju, nės jiems toks prigimė būdas.
  Ale ką mislijat, kad toks tūls randasi smirdas,
  Kurs lietuviškai kalbėdams pradeda branyt 140
  Ir visai n’atboj, kad Krizas Krizą prigauna?
   Ak, dyvai, kad jau dėl mūs vierni liesininkai
  Su viernais vartais visur dūsaudami skundžias.
  Juk baisu klausyt, kad, ant česnių susibėgę
  Ir brangvyno būriškai prisiriję, būrai 145
  Kits kitam klastas ir šelmystes pasižįsta
  Ir iš savo griekų sunkių šūtkas pasidaro.
  Viens apbranijęs liesininką giriasi šelmis,
  O kitsai vartus priviliojęs juokiasi smirdas.
  Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams, 150
  O ansai, iš viso jau po suolu nupuolęs
  Ir kone merdėdams, dar būrų giria vagystę.
   Ak, tu, švents Dieve, kokią gi gadynę sulaukėm!
  Ak, kokios tamsybės jau apjekino svietą!
  Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga. 155
  Dievą viens nieku laikydams juokiasi šelmis,
  O kitsai, kad jam įtiktų, niekina Dievą.
  Tūls, kruopas nedarytas ir vos pasukas ėsdams,
  Po vargų našta kasdien vaitoja pakumpęs;
  O dar ir toksai utėlius juokiasi Dievui! 160
  Skundžias neprietelius, kad ponai vargina svietą
  Ir kad būrams jie paskutinį lašina kraują;
  O tačiaus linksmai nusipešt į karčemą bėga,
  Taip kad panedėlyj dar krapšto kruviną snukį.“
   ,,Ak, – tarė jam Enskys, pas kūmą Krizą sėdėdams, – 165
  Pričkau, tu per daug jau mūs išniekini būdą;
  O dėl ko tu taip lietuvninką nabagėlį
  Išdarkai, jo šelmystes visas pasakydams?
  Ar nedabojai, kad visi taip elgiasi būrai?
  Švėds, maskolius, lenks ir žyds kitaip nepadaro, 170
  O ir vokietis, prancūzui „vui“ pasakydams,
  Taip kaip tikras koks prancūzas moka prigauti.
  Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastojęs,
  Su kitais draugais linksmai mokėdavai elgtis.
  Ei kieksyk, su mumis tamsoj į girę nučiuožęs, 175
  Padarynėms, kaip mes, visokius vogdavai uosius!
  Ale, beje, tu vis kytriai prisivogti mokėjai;
  Todėl ir vartai tave dar niekados nenutvėrė.
  O štai mus nabagus glūpus (tikt gėda sakyti)
  Jau tieksyk ir taip aštriai liesininks koravojo, 180
  Kad, manding, klastuot ir vogt jau reiks pasiliauti.“
   ,,Rods, – tarė Selmas, – nei vienam klastuot nepareitis,
  O lietuvninkams dar juo daugiaus nepritinka.
  Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria
  Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų, 185
  Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.
  Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiūrėti,
  Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko;
  Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo
  Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo; 190
  Tikt margų marginių dar nešioti nedrįsta.
   Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą,
  O viernai visur ir viežlybai pasielkim,
  Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.
  Juk mums Dievs aštriai, kaip žinom, zokaną duodams, 195
  Draudęs yr klastas visas ir visą vagystę
  Ir nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavė valią.
  Kad Dočys ar Jons Mikolui pavagia stungį,
  Ar kad Jekė, ką neviežlybai panorėjus,
  Su klasta slaptoms Katrynos atima ražą, 200
  Tai jau didis grieks; ne, taip užsigeisti netinka.
  Ei kas tai per grieks, kad kartais didelį rąstą
  Šis ar tas, ar ans pasikirtęs pradeda skaldyt
  Ar kad aužuolus šulnus durnai sukapojęs
  Duoną kept ar ką džiovyt į kakalį kiša! 205
  Ar nebūt ir keras koks tam reikalui tikras,
  Ar kūlelis, iš žagarų sausų padarytas?“
   ,,Jaugi gana, kaimynai! – Pričkus šaukti pagavo, –
  Kas krivulei reik, išmanomai pasisakėm,
  Bet, kas žiemai dar reikės, trumpai pasakykim. 210
  Žinot, kad ugnis, kurią mes skildami darom,
  Daug naudos ir daug iškadų gal padaryti.
  Kad, pasikūręs ją, kuklius ar šupinį verdi
  Ar kad, kepdams ką gardžiai, pas kaminą sėdi,
  Tai tav iš drūtų minkšti pasidaro kąsniai. 215
  Ei koktu dūšelei, kad didei prisivargęs,
  Susnigts argi sulyts pas šiltą kakalį traukies
  Ir mylėdams jį pamaži jau pradedi snausti.
  Ar ne gerai, kad Dievs ugnelę mums dovanojo?
   Bet ir malkos reik, kad nori stubą pašildyt 220
  Ar kad kokį sav prisikaitęs šutini puodą.
  Mislyk tikt, kas būt iš mūs, kad virt užsigeidę,
  Kas mums reik, nei šio, nei to nerastume sviete.
  Tai jau kiauliškus reikėtų jovalus ėsti.
   Ogi ką veiktumbim, kad kuočės, peršalę smarkiai, 225
  Užkakalės šiltos nerastumbim pasislėpti,
  Bet nei žvėrys ant laukų bėginėdami vargtum?
  Taigi nevenk, žmogau, kassyk, kad viralą verdi
  Ar kad šildytis kytriai pas kakalį timsai,
  Tam dėkavot, kurs ugnį tav ir šilumą davė. 230
   Ale nepykit, kad aš jums, kaip puolasi šulcui,
  Dargi daugiaus, kas reik, trumpu žodžiu pasakysu.
  Tas ugnies skaistums, kursai mums žibina stubą
  Ir, kad verdam ką, valgius iššutina puode
  Ar žiemos čėse, kad reik, mums kakalį šildo, 235
  Ta liepsna, klausykit tikt, kad mes nedabojam,
  Daug, ak, daug iškadų gal ūmai padaryti,
  Taip kad jos smarkums, tamsoj pasikėlęs,
  Ne tiktai mūsų būriškas sudegina šėtras,
  Bet ir poniškus butus supleškina greitai. 240
  Juk girdėjot, kaip dusyk puikiam Karaliaučiui
  Dėl raspustos ir sunkių griekų pasidarė.
  Argi nematėte jau daug tokių nabagėlių,
  Ubagais einančių, kurius sušutino liepsnos?
  Tūls iš jų sav pats, be proto kakalį kurdams, 245
  O kits, taukus spirgydams, susvilino namą.
  O kiek sykių glūps ir nuopertas savovalninks,
  Pypkį sav užsidegęs, tarp šiaudų nusibasto
  Ir, žėlėk Dieve, taipo supleškina kiemą,
  Kad iš viso tikt vos gals tvoros pasiliekti. 250
  Taip paskui toks neprietelius, iškadą padaręs,
  Ir nei koks baisus razbaininks sviete nerimdams,
  Jau pasislėpt ir šen, ir ten tikt bėga, tikt bėga.
  Taigi dabar bylinėk su juom, taip ubagu tapęs.
   Argi netyrėte, kaip mūsų mylimą Krizą 255
  Pernai neprietelius Dočys susvilino visą?
  Tas širdings žmogus, kaimynu mūsų bebūdams,
  Kožną vis lietuviškai mylėdavo sėbrą.
  Ypačiai ir labiaus šeimyną jis savo mielą,
  Kaip save patį čėdydams, mylėt nepatingo. 260
  Darbą nei vienam jisai n’uždėdavo sunkų,
  O prisidirbus kiekvienam, kaip reik gaspadoriui,
  Vis gardžiai keptus ir virtus duodavo kąsnius.
  Tikt dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,
  Krizo kelnores ir kuknę pradeda garbyt. 265
  To žmogaus namelius Dočys, kaip jau paminėjau,
  Pypkį sav užsidegęs ir kirmyt nusibastęs,
  Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai,
  Kad iš namo jo vos kuolas viens pasiliko.
   Ak, mano kaimynučiai, ak, širdingi broleliai! 270
  Aš dėl Dievo jus meldžiu, n’užmirškite Krizo;
  Ir kad jums jisai pasiklonos, ubagais eidams,
  Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,
  Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite biedžių.
  Nės kas naktyj jam, žėlėk Dieve, pasidarė, 275
  Tai mums per pietus kasdien dar gal nusiduoti,
  Kad mes, kaip tūls vokietis, prastodami Dievą,
  Šelmystes padaryt, klastuot ir vogt nesiliausim.
   Taigi mokykis, miels žmogau, čėsu pasirūpyt,
  Kaip žiemavojant tav reikės kasdien pasielgtis. 280
  Šąlant be šiltos stubos išbūt negalėsi,
  O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi.
  Todėl tankiai tav reikės ugnies prasiskilti
  Ir ąsuočių ant ugniavietės pastatyti.
  Tikt, minau, saugokis, kad sav kakalį kurdams 285
  Ir pasikepdams ką bei skanų viralą virdams,
  Nei save patį, nei kitus draugus nepažeisi.
  Juk girdėjai, kaip Dočys, ansai savavalninks,
  Krizui negandas, vargus ir gėdą padarė.
  Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert 290
  Ir kytriai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė.
  O stuboj nevalia sukraut ant kakalio skiedras.
  Šukštu čia džiovyt ar džiaut ben pagalį vieną.
  Žinot juk visi, kokį mes urdelį turim
  Ir kaip vyriausybė tą ketina pakarti, 295
  Kurs kaip kietsprandis šaltyšiaus žodį paniekys.
  Bet ir tai negerai, kad kartais ko pasigedęs
  Naktyj į tamsius kampus su žiburiu kopi
  Ar ant vaikpalaikių, kaip tėvui reik, nedaboji.“

Dočio teismas

   Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant, 300
  Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis,
  Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo,
  O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko.
  Kožnas šūvį tą girdėdams taip nusigando,
  Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė; 305
  Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto,
  Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito
  Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado.
  Nės Dočys, varnienos ėst permier užsigeidęs,
  Biedžiui tam glūpam loduotą puloką davė, 310
  Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.
  Duraks, paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs,
  Varnų mušt tuojaus kiek reik su puloku bėgo.
  Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną,
  Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę 315
  Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;
  Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.
   Tokiai negandai, žėlėk Dieve, nusitikus,
  Tuo pons amtsrots su tarnais visais pasirodė
  Ir tyrinėdams klausė, kaip ugnis pasikėlus. 320
  Štai kiekviens, širdingai verkdams irgi dūsaudams,
  Dočio neprieteliaus ir varnų jo paminėjo.
  Amtsrots su tarnais, kalbas girdėdami tokias,
  Dyvijos didei ir Dočį bardami spjaudė.
  Bet dar to negana. Raspustą reik koravodyt. 325
  Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino
  Ir surakytą taip ant rogių nuvežė sūdyt.
   Po penkių dienų daugums susirinko sūdžių
  Ir daugybę liudininkų tuojaus suvadino.
  Štai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu, 330
  Lauras ir Laurienė, Jekė su Pakuliene
  Liudyt ir ant Dočio skųst anksti nukeliavo.
  Taipgi dabar visiems jau viežlybai susirinkus,
  Dočį provninkai atvesdyt urdelį davė.
  Jis didei dūsaudams provninkams pasirodė. 335
  Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti,
  Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti;
  O ir liudininkai visi, provon suvadyti,
  Liudijo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė.
  Bet Dočys, girdėkit tikt, rankas įsirėmęs, 340
  Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.
   ,,Kas jums rūp, – tarė jis, – jūs, provninkai maloningi,
  Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,
  Varnų ben porelę sav pietums nusišauju?
  Ar nepavelijo gaišyt jas mūsų karalius? 345
  Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų
  Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;
  O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.
  O jūs biedžiui man kąsnelį tokį pavydit?
  Ar negana, kad aš jums varnų nunešu kojas 350
  Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,
  Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?
  Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,
  Kad aš iš bėdos, gaivydams savo dūšelę,
  Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau. 355
  Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,
  Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.“
   Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,
  Dyvijos didei, dyvus girdėdami tokius.
  ,,Ak, – tarė viens tarp jų, – toktu su mūsų gadyne, 360
  Kad savovalninkai, drausmės n’atbodami ponų,
  Sav ir artymui biednam iškadą padaro.
  Ar negana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokydams,
  Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?
  O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė, 365
  Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.
  Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!
  Ak, Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai,
  Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!
   Rods, žėlėk Dieve, mūs viešpatys maloningi 370
  Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.
  Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja
  Ar čerpėj nešvankią jų sav šutina mėsą,
  Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.
  Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams? 375
  Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.
  Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks
  Šaudydams durnai kitiems supleškino namą.“
   Taip visiems besiskundžiant vakmistras atsibastė
  Ir šaltyšiams į Karaliaučių paliepė rengtis. 380
  Tuo pilvots Kurpiūns, vyriausias jų pakamorė,
  Vakmistrui pasiklonodams kepurę nuvožė
  Ir, kas tarnui reik, atlikt viernai pažadėjo.
  Taip po tam jisai, suvadinęs dvylika šulcų,
  Urdelį davė po penkių dienų pasirodyt. 385
  Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių,
  Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai
  Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo.
  Rods taip reikia padonams ponams savo paslūžyt
  Ir atlikt viernai, kad juos jų spaudžia malonė. 390

Pokalbis apie paklusnumą valdžiai

   ,,Ak, – tarė Lauras, viežlybus žodžius pasakydams, –
  Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!
  Kožnas juk žioplys, vargdienių nugarą lupdams,
  Savo malonę dar iškelt ir girt nesigėdi.
  Kaspars (juk visi pažįstat Kasparą smarkų), 395
  Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,
  Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą;
  O jo dumčius Daugkalba, toks jau balamūtas,
  Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo.
  Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą, 400
  Gailis savo žmonių kaip reik ir atmena Dievo.“
   ,,Tu, – tarė Pričkus jam, – saugokis Kasparą kibyt
  Ir tylėk, kad dumčius jo tav muša per ausį.
  Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti,
  Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo 405
  Ir debesių greitų žingsnius stabdyt negalėjo.
  O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygyt,
  Ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis?
  Taigi dabokis su ponu pasipūtusiu šūtyt
  Ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų.“ 410

Kelionė į Karaliaučių ir Pričkaus mirtis

   Tuos žodžius visiems gi begirdint ištarė Pričkus
  Ir, į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,
  Amtsroto javelius iškultus į Karaliaučių
  Su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai.
  Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs, 415
  Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų.
  Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties,
  Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grašį,
  Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo;
  O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė, 420
  Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando.
  Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate
  Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos,
  Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų;
  Nės jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo 425
  Ir tamsoj vis ik išauštant gandina biedžių.
  Bet dumčiuks jo, kurs kasdien jam patalą kloja
  Ir kasnakts, kad kožnas jau sav miegt įsigūžtęs,
  Skarbus sergėt tur, penkias liktis užsidegęs,
  Sako, kad jo pons daugsyk didei nusigandęs 430
  Irgi drebėdams prieš gaidžius iš patalo šoka.
  Nės prieš gaidgystę vis jam bilduks pasirodo
  Ir jo skrynę su skarbais į kaminą velka.
  Todėl jis kasryts, kad jau vėl užteka saulė,
  Klūpodams kaip tikras nars pas atdarą skrynę, 435
  Už išlaikymą skarbų Tėvemūs pasiskaito.
   Todėl irgi dabar šaltyšiams į Karaliaučių
  Dergiant su karališkais grūdais nukeliavus,
  Verkė jis kasdien ir naktyj rimt negalėjo.
  Kartais keikė taip, kad jo vaikai nusigando, 440
  O vėl kartais iš knygelių poterius imdams
  Irgi dūsaudams pas knygas aukštyn pažiūrėjo.
  Taipgi bevargstant jam ir gėdiškai bedejuojant,
  Štai viens jo tarnų pargrįžęs jam pasirodė
  Ir pasiklonodams, kaip tarnui reik pasiklonot, 445
  Jam kupčelninko Mikolo gromatą davė.
  Amtsrotui laiškus atplėšiant irgi beskaitant,
  Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus,
  Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė;
  Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai. 450
  Amtsrots, tris žakus naujų skarbų pamatydams,
  Vėl atsigavo ir sunkiai dūsauti paliovė.
  Bet kaip jo tarnai, kiek yr, surokuoti pagavo,
  Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo.
  Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando, 455
  Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo,
  O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų,
  Kad vos tris dienas sulaukęs numirė biedžius.
  Bet ir vakmistrui taip smarkiai mušė per ausį,
  Kad ir jis penkias dienas ant patalo sirgo; 460
  O būrus visus, kurie jo pardavė grūdus,
  Liepė todėl pliekt, kad jie pasivėlinę buvo
  Ir tiek rūpesčių sunkių jam buvo padarę.
  Tai, broleliai, tai visa šio svieto malonė!
  Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą! 465
  Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį
  Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą.
   ,,Tič, – tarė Selmas, – ne per daug dėl to nusimykim!
  Juk be Dievo sviete nieks negal nusiduoti.
  Ponai žemės šios negal be jo ponavoti, 470
  O mes, būrai, vėl be jo negalime vargti.
  Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakyt.
  Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo,
  Mislyt tur, kad jį tenai miels Dievs pasodino;
  O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo, 475
  Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,
  Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus
  Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi Dievo.
   Tu, savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs
  Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą, 480
  Ar tu ne taip jau kaip biedžius toks prasidėjai,
  Ir moma taip tav, kaip jam, pasturgalį šluostė?
  Kas tav liepė vargdienį nuliūdusį spardyt
  Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams?
  Dievs ant sosto prakilnaus tav paliepė sėstis 485
  Ir piktus koravot bei baust tav įdavė šoblę;
  Bet teisiuosius kirst ir durt tav nedavė valią.
  Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams,
  Kad n’įžeistumbei tav klausantį nabagėlį.
  Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs, 490
  Vieryt jau bijais, kad Dievs visur tave mato
  Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą.
  Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tav pasirodys
  Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs,
  Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys. 495
   O jūs, vargdienėliai, jūs, vyžoti nabagai!
  Jūs, baudžiauninkai, bernai ir kaimenių kerdžiai,
  Ir kas dar daugiaus yr stenančių nabagėlių,
  Ramdykit ben ašaras irgi paliaukite verkę!
  Žinom juk visi, kas pernai mums pasidarė, 500
  Kaip, žėlėk Dieve, pons amtsrots mūsų nabašninks
  Numirdams nuoglai mums raudą didę padarė.
  Ak, pon amtsrot, ak, dėl ko mums numirei pernai?
  Žinot juk, kaip mes, per daug raudodami biedžiai,
  Ak, žėlėk Dieve, baisingą sukatą gavom, 505
  O daugums, užkimęs jau, kalbėt negalėjo.
  Ogi dabar, kad vėl iš naujo verkt nesiliausim
  Ir ilgiaus nesvietiškai vaitodami kauksim,
  Tur mūs akys iškirmyt ir kūns nusidovyt.
  O kas bus paskui, kad jau gyvent nederėsim 510
  Irgi karaliui, kas mums reik, atlikt negalėsim?
  Ūkius mums atims ir nešt lieps ubagų krepšą.
  Taigi nešūtykim, kad ponai skiauturę rodo
  Ir velnių vardus kasdien rokuodami keikia.
  Dievs kiekvieną kartą ras, kaip yr pažadėjęs, 515
  Ir kožnam atlygys, kaip jis yr nusipelnęs.
   Jaugi gana šiamsyk vaitojus irgi dejavus!
  Skirkimės irgi namo, tiesiog vandruot n’užsimirškim.
  Tikt girdėkit, kaip ant mūs jau barasi moters,
  O vaikai ant ūlyčių bėginėdami klykia. 520
  Jaučiai su arkliais ir karvės pašaro stena;
  O paršingos kiaulės bei išalkusios avys
  Su kitais daiktais į mus žiūrėdami verkia.
  Jau pargrįžtam jus gaivyt; ben meldžiami laukit;
  Gausit, kas jums reik, ir šiandien dar prisiėsit. 525
  Žinom juk, kaip reik bandelę mylimą sotyt
  Ir kiek sykių ją per dieną reikia pagirdyt.“

Pokalbis apie tautas ir jų valgius

   ,,Rods, – tarė Lauras, – rods taip reik gyvent gaspadoriams,
  Kad jie nor gyvent kytriai ir pilnavot ūkius.
  Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko, 530
  O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.
  Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną
  Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.
  O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę
  Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę, 535
  Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.
  Tu, prancūziškas žioply su šveisteriu storu
  Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt,
  Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekyt?
  Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo 540
  Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?“
   ,,Ai, – tarė Selmas, – tu per daug pasakai prancūzams.
  Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą.
  Mes, lietuvninkai, barščius ir šupinį skanų
  Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom; 545
  Ir šulnų dešrų, lietuviškai padarytų,
  Dar, kad turim tikt, nei šiaip, nei taip nenugrisom;
  Ne, nenugrisom dar, bet vis daugiaus užsigeidžiam!
  Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs,
  O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs, 550
  Kaip krikščionims reik, dosningo n’atmena Dievo,
  Tai taip viens, kaip kits neverts, kad plutą nukąstų.
   Žalis su dvyliu, su margiu irgi su palšiu
  Yna, kad nor ėst, šiaudų pamatydami kūlį;
  O kad iš tikros širdies jiems primeti pluoštą, 555
  Tuo su liežuviu jį krimst į gomurį traukia
  Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami braškin.
  Ak, kad jie lietuviškai kalbėti galėtų,
  Dar už dovaną tą stalde didei dėkavotų.
  Vasarą rods kita, kad pievų žydi žolelės 560
  Ir kad kožnas daikts, lauke savo pašarą krimsdams,
  Su pasimėgimu valgo ir linksmai šokinėja.
  Bet kad rudenis ir žiema jau pradeda rūstaut
  Ir visi daiktai, baisybių tų nusigandę,
  Slepias ir pasislėpę graužia savo zopostą, 565
  Tai jau ne miera ką skirstyt ar pasisavyt,
  Bet užger reik pr’imt, kaip duoda Dievs padalydams.
  Žinom juk ir jau daugsyk ištirdami matėm,
  Kaip gyvi daiktai, kad šaltis jau pasipurtin,
  Slapos ir pilvus skūpai maitydami kramto. 570
  Varlės su žuvimis, vėžiai su savo vėžyčiais
  Ir kas dar daugiaus po ledu gyvendami snaudžia
  Ar kas giriose sumišai bėginėdami vargsta,
  Vislab rods žiemos čėse savo pašarą randa;
  Nės dosningas Dievs kiekvieną žino pasotyt; 575
  Ale su pilnoms saujoms mus vis šert nežadėjo.
  Taigi nereik tuojaus nusimyt, kad mūsų zopostas
  Ant laukų menks rodos ar pasimažina greitai.
   Juk ne pirmas mets, kaip mes gyvendami vargstam,
  Irgi ne pirmas sykis jau, kaip šupinį verdam. 580
  Daug išleidom jau skūpų pavasario čėsų,
  O kiek vasarų bei visokių rudenių matėm!
  Klauskit tik senuosius, jūs, glūpieji bebarzdžiai,
  Ir girdėkit, ką jie jums pasakys prisivargę.
  Jūs, vaikai glūpi, dar svietą šį nepažįstat, 585
  Bet nei žindyti paršukai vis šokinėjat.
  Dar ir jums ateis vargingos jūsų dienelės,
  Kad pamaži, lėles ir žirgus savo pametę,
  Iš bėdos pelnytis ką nusitversite darbus.
   Mes, surukę diedai, mes gi, kuproti nabagai, 590
  Mes taip jau, kaip jūs, ant ūlyčių šokinėjom
  Ir taip jau, kaip jūs, savo jauną vasarą šventėm.
  Ar tikėjomės, sulaukę rudenį kumpą,
  Taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai?
  Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės! 595
   Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams
  Ir vargingai užgimdams tikt pumpurą rodo,
  Ik po tam tikrai, kaip dūšiai reik, prisižindęs
  Auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams.
  Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo, 600
  Bet reik daug dienų, ik pumpurs jo prasilukštin
  Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.
  O vei silpnas daikts vos vos žydėti pradėjo,
  Štai jau ir vargai tuojaus jį pradeda stumdyt.
  Žinom juk visi, kaip mums biedniems pasidarė, 605
  Kaip mes, vaikesčiais glūpais dar būdami, žaidėm.
  Ak, kur dingot, ak, jūs, jaunos mūsų dienelės!
  Rudenis ir žiema grožybes jūsų sudarkė,
  O mums, diedams, jau vainiką žilą nupynė.
  Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą 610
  Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom.
  Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė,
  Kad mus sviete Dievs laikys, toliaus sudavadys,
  Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.
   Ant laukai šalti, kurių mes nugarą minkštą 615
  Vasarą rėžėm ir grūdelius bėginėdami barstėm,
  Dar su ledais ir su pusnynais miegt užsikloję
  Irgi nerodo, ką mums Dievs dosnings pažadėjęs
  Ir surokavęs yr, kaip mes dar sviete nebuvom.
  Bet pamatysim, kad jau vėl su padėjimu Dievo 620
  Vasara rodysis, ir mes vėl šilumą jausim.
  Čėso reik, to čėso tikt kantriai palūkėkim
  Ir, ik dirvos vėl ką duos, palūkėt nepailskim.
   O tu, miels Dieve, tu, dangiškas geradėji!
  Tu pirm amžių, kaip mes dar dūmot negalėjom, 625
  Jau išmislijai, kaip kartą mes prasidėsim
  Ir ko mums reikės, kad šviesą šią pamatysim.
  Tu mums sąnarius ir ūmus visus dovanojai
  Ir sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų.
  Tu dienas verksmų bei džiaugsmų mūsų paskyrei 630
  Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių.
  Štai vėl čėsai senojo pasibaigusio meto
  Ir visokios priespaudos su tavo pagalba
  Jau nusidovijo, biedžius mus raudinę tankiai.
   Ak, niekingi jūs džiaugsmai šiltos vasarėlės! 635
  Jūs, žolelės blizgančios su savo grožybėms!
  O ir jūs, paukšteliai, su saldžiais alasėliais!
  Ar kas dar daugiaus pas mus savo vasarą šventėt,
  Jūs neprivalėt rūpytis, pas mus atsilankę,
  Kaip maitysitės ar kur šėtras savo sutversit, 640
  Ir nei art, nei sėt, nei ką suvalyt neprivalėt;
  Nės jums Dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė,
  Bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo.
  Mes, griešni siratos, mes, biedni nabagėliai,
  Rods valnybės jūsiškos pasidžiaugti negalim. 645
  Išgi mažų dienų mus skaudžios vargina bėdos
  Ir iki mirštant mūčyt mūsų dūšias nesiliauja.
  Taip, kaip žinom, ir jau vėl pasibaigusį metą
  Tuo po Velykų, maisto dėl, trūsinėti pradėjom
  Ir daug prakaito per visą vasarą mielą 650
  Dirbdami nu karštų veidelių mūsų nušluostėm,
  Ik zopostėliui ką susirinkom ir pakavojom.
   Taipgi dabar, jau rudenį su svodboms nulydėję
  Ir kaimyniškai bei viežlybai pasidžiaugę,
  Rūpykimės zopostą dar pasilikusį čėdyt 655
  Ir kad ką gardžiai pasikepsim ar išsivirsim,
  Vis rytojaus ir kitų dienų paminėkim.
  Nėsa dar ilgs pažygys, iki vėl vasarėlę sulauksim
  Ir šviežius valgius į puodus kraudami virsim.
  Nugi dabar vėl skirkimės ir su padėjimu Dievo 660
  Skubykimės savo padarynes pamaži pasiprovyt;
  Nės saulelė vėl pusnynus pradeda gandyt
  Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi.
  Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina miela
  Ir, kas mūsų zopostams reiks, vėl žada parūpyt. 665
   Bet be tavęs, tu, dangiškasis mūsų tėtuti,
  Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.
  Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai?
  Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę,
  Art išsitrauksim ir grūdelius kaip reik pasisėsim? 670
  Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,
  Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.
  Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,
  Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.
  Ką mums vasara duos, mes rods numanyti negalim, 675
  Bet tu jau žinai, kiek mums reikės, surokavęs.
  Mes, glūpi daiktai, n’išmanom tavo davadą;
  Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo,
  Kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.
  Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų 680
  Rūpyk tėviškai, kad vėl jau vasara rasis
  Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.“