123
Pavasario vaizdai
Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,
Valgį sav sužvejot pas klaną nulėkė greitai
Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,
Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo.
Tu, žmogau niekings! mokykis čia pasikakyt
Ir pasisotindams gardžiaus n’užmiršk savo Dievą.
Kaip gandras, ilgai ir sunkiai taisantis savo lizdą, dėkoja Dievui už kelias menkas pagautas varles, taip būrai už viską turi dėkoti Dievui.
Pasakojimas apie lakštingalą
Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,
Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.
Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut
Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,
Sav viena tamsoj budėdama garbina Dievą,
<...>
Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs,
Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, –
Kožnas ir kiekviens tavo šauną garbina dainą,
Kad tu mums dyvus linksmų lakštingalų čiauški.
<...>
Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė
Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką.
O kad kartais kobotą mes tavo pamatom,
Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai.
Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų,
Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;
Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški.
Kaip lakštingala - „paukščių karalienė”, atrodanti kaip žvirblis ir giedanti nakties metu (kai niekas nemato ir negirdi) būrai turėtų būti kuklūs, per daug puošniai nesirengti, nesiskųsti prastu maistu.
Slunkiaus filosofija ir Pričkaus pamokymai
,,Rods, – tarė Slunkius, – vėl bensyk su padėjimu Dievo
Išmiegot ir sąnarius atgaivyti galėjom.
Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams,
Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.
Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus,
Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.
<...>
,,Vaikai! – rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs
Ir su žaku prastu kaip prastas būrs užsiklojęs, –
Vaikai! šukštu jums naujus niekus pramanyti,
Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom.
Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus.
Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais,
Kad dar ir senysta ką ras atšokdama kartą.“
<...>
,,Eik, – tarė, – šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin.
Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,
Sav ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.
<...>
Juk ir pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs,
Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą:
Nės be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo,
O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.
Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmyt,
Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtyt.
Slunkius dejuoja, kad atėjus vasarai vėl prasideda darbai, tačiau Pričkus (prižiūrėtojas), jį moko, kad būrai, norėdami skaniai pavalgyti, iš pradžių turi gerai padirbėti, nevengti darbo.
Alkanas pavasaris ir Pričkaus pamokymai, ką reikia sėti
,,Tič! – tarė Pričkus jam, lietuviškai pasakydams, –
Eik, žioply! tu juk kasmets dėl ėdesių skundies.
Kas tav kalts? Kam vis, sulaukęs rudenį riebų,
Taip nesvietiškai sugramdai savo zopostą, 570
Kad prieš Mertyną tikt vos paršuks pasiliekti?
Čėdyk, neprieteliau, kol riebų šutini puodą,
Tai tav kūdą nereiks prisikaist, kad vasara grįžta.
<...>
Tu tikt vis mėsos kasdien prisiėst išsižioji,
O burokų bei lapienės niekini garbę.
Todėl tu kasmets, supliurpęs visą zopostą,
Blogs ir pusgyvis velkies į baudžiavą mielą.
Būrai, linksmai ir sočiai gyvendami žiemą, pavasariui atėjus vos nemiršta badu. Pričkus moko taupyti atsargas, kad jų užtektų iki kitų metų, bei vertinti ne tik mėsą ir lašinius, bet ir daržoves.
Pamokymai moterims
Juk radau gana tokių, kurios nesigėdi,
Kad joms kartais merdėdams vos sukasi vindas.
Nės, kad verpt reik, jos taip daugel pasakų vapa,
Kad jau ir ranka kuodelį pešt užsimiršta
Ir besijuokiant koja vindą sukt pasiliauja.
Taip šūtkas betaisant štai žiema pasibaigia;
Ogi pavasaris, atžengdams su vasara miela,
Atliktų žiemos darbų visur pasigenda.
<...>
Taipgi namai visi paskiaus nuogi pasidaro,
Kad su buksvoms lopytoms vyrs vos užsidengia,
O vaikai ant ūlyčių nuogi bėginėja.“
<...>
Nugi dabar, ką tikt įmanot, sėkite sėklas!
Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja;
Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų;
Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais
Sėt ir įvaisyt, pridabot ir kuopt nepamirškit!
Moterys mokomos noriai verpti, austi ir baltinti drobes (o ne tinginiaujant šnekėtis), nes reikia aprengti šeimą, kad nesigėdydami galėtų dirbti laukuose. Tai padariusios, moterys turėtų dirbti darže - sodinti įvairias daržoves.
Būrų ir ponų palyginimas
Tas žmogus, kurs daug trūsinėjęs bei prisivargęs
Savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo,
O prisivalgęs ir viernai dėkavojęs Dievui
Linksmas, sveiks ir drūts miegot į patalą kopa, –
Tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs,
Ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą!
<...>
Mes, lietuvninkai vyžoti, mes, nabagėliai,
Ponams ir tarnams jų rods prilygti negalim;
Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.
<...>
Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?
Kodėl jų taip daug pirm čėso Giltinė suka?
Todėl, kad jie būriškus išjuokdami darbus
Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.
O štai mes, mieste per nieką laikomi būrai,
Pasukų kiek ar išrūgų skystų prisisurbę,
Vis tekini, kaip klapams reik, atliekame darbus.
Būrai giriami už jų darbštumą - menkai pavalgę jie uoliai kimba į darbus, todėl taip dažnai neserga ir neturi kitų sveikatos bėdų.
Keikūnų išbarimas
,,Kad perkūns, kad velnias!“ Ai, žmogau, pasimislyk!
Kam dūksti taipo, kam keiki taip išsižiojęs?
Ar tave patį jau šėtons padūkino visą?
Neprieteliau! kam plėšais taip, kas tav pasidarė?
<...>
,,Ak! – tarė Selmas, – jau per daug yr sviete bedievių,
Ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja.
Tūls apjekėlis, sulaukęs rytmetį mielą,
Poterių jau nemokėdams ar skaityt nenorėdams,
Su perkūnais ir velniais iš patalo kopa.
O paskui jis, taip savo namą visą prakeikęs,
Su visais velniais šeimyną ragina dirbti.
Bet ir valgant jis paskui, taip jau savo stalą
Su tokioms žegnonėms pekliškoms įžegnojęs,
Duoną nutveria riekt, po tam ir viralą srebia.
Taip jis su velniais išaušant imasi darbus;
Taip ir temstant jau kirmyt į patalą žergia.
Selmas peikia keikūnus, kaltina juos pardavus save velniui. Ponams keiktis leidžiama, nes jie ir taip „pasidavę velniui”.
Mėšlavežis ir gerojo pono prisiminimas; Antrasis gerojo pono paminėjimas
Tai buvo pons! ak, tokį vos vėl rasime sviete!
Mislyk tikt, gaidau! kaip jis mylėdavo žmones;
Ir dėl ko jį vėl visi mylėdavo būrai.
Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,
Spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko;
Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.
Ale nabašninks amtsrots taip nedarydavo būrui;
Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo biedžių.
Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;
Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant,
Tai tuo tėviškai jis juos mokėdavo koliot.
Jis nesakydavo ,,tu“, bet vis pasakydavo ,,jūsų“;
Ir iškoliodams jis vis ištardavo ,,jūsų“:
<...>
Tu kaip tėvs meilings užstot mokėdavai žmones.
Ypačiai kad javelius nuvalyt prisiartino čėsas,
Ir laukų darbai mus į laukus suvadino,
Štai tavo rūpesčiu tuojaus išbusdavo kožnas;
Taip kad kartais per naktis miegot negalėjai
Ir daugsyk sapnuodams mūsų bėdų paminėjai.
Taip besirūpindams visokio gėrimo grečno,
Puspyvės ir skinkio daug liepei padaryti;
Ir, kad mes apalpę bei vaitodami dirbom,
Tuo tavo tarnas mus gaivyt atveždavo bačką.
„Kaip šauksi, taip atsilieps” – norėdami, kad kiti mus gerbtų ir klausytų, turime visų pirma patys pagarbiai elgtis su visais žmonėmis, nesvarbu, kokius darbus jie dirba ar kokiai socialinei grupei priklauso. Ištraukoje gerasis ponas lyginamas su tėvu, saugančiu, užstojančiu ir gerbiančiu savo vaikus.
Mėšlavežio simboliškumas
Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,
Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?
Puodui juk kasdien, kad kokį viralą verdi,
Druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia.
Kam nesisūdęs ir n’užsidaręs nesrebi srubą;
<...>
Tūls nusvilęs ponpalaikis rods juokiasi būrams
Ir besišypsodams jų darbus niekina bloznas,
Lygiai kad toksai be būrų gal įsiremti
Irgi be mėšlo jų pyragais gal pasivalgyt.
Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų
Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.
Be sunkaus darbo nebus skanaus maisto – ištraukoje skatinama nebijoti sunkių, purvinų darbų, nes jie uždirba maistą. Akcentuojama būrų svarba ponams – nors šiuos niekina ir skriaudžia, dvarininkai be būrų negebėtų atlikti jokių kasdienių darbų ūkyje ir būtų pasmerkti.
Kelionė į Karaliaučių
Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai
Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs,
Kad jis naktyj, ant tamsų laukų klydinėdams,
Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė
Irgi namon išaušus jau vos vos parsibastė.
<...>
Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams,
Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo;
Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs,
Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė
Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda sakyti)
Šnypšdams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto;
Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę,
Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė.
Nenaudėlis Plaičiūns smerkiamas, nes girtas pametė dalgį ir budę, o išvykęs į Karaliaučių jų pirkti, pragėrė dar ir arklį. Būrai – labai draugiška, artima bendruomenė: Plaučiūnui kažkur dingus, visi drauge padėjo jo pačiai nuimti derlių, tvarkytis ūkyje.
Selmas apie lietuvninkų ir kitataučių santykius
,,Ak! – tarė Selmas, – jau toktu su mūsų gadyne,
Kaip jau šveisteris ir prancūzas Lietuvą gavo.
Rods ir tarp lietuvninkų tūls randasi kiaulė,
Kurs, lietuviškai kalbėdams, šveisterį peikia;
O tiktai ir pats kaip tikras šveisteris elgias.
Kaip pirm to lietuvninkai dar buvo pagonai
Ir savo dievaičius iš strampų sav pasidarę
Ir po medžiais ant virvių pasikorę gyrė,
Tai jie rods dar taip, kaip mes, nepažydami Dievą,
Daug nešvankų ir durnų daiktų prasimanė.
Ogi dabar jau mes, krikščionims būdami prūsai,
Mes lietuvninkai taip baisiai ryt nesigėdim,
Kad ir vokiečiai glupoki tur nusidyvyt.“
Smerkiami būrai, blogai kalbantys apie kitataučius, nors patys elgiasi taip, kaip peikiamas šveicaras ar prancūzas.
Pamokymai moterims
O jūs, moters, ar ir jūs taip jau pasileidot?
Kam linų raut ir kaip reik iškaršt nesirengiat?
Ar ne gėda jums, kad vokiečių gaspadinės
Iškarštus linus į lauką jau nugabena
Ir, besidyvydamos didei, jūsų tinginį peikia?
<...>
O jūs, vyrai! kam gi nenaudėlių moteriškių
Ir išdykėlių mergų raspustą nedraudžiat?
Ar jau norit vokiečiams nuogi pasirodyt
Ir kaip drimeliai ant šlovnų česnių nusigėdėt?
Jūs, apjekėliai! ar jau visai nesuprantat,
Kokią sav ir mums visiems padarysite gėdą,
Kad su buksvoms lopytoms į baudžiavą žergsit
Ir mišion sudriskę bei skaroti nukaksit?
<...>
Bet ir su riešutais saldžiais taip jau pasidarė.
Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko,
Ir jau kelios jų parduot žakus prisipylė.
O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį,
Ir nei vieną, nei mackiurniką riešutytį
Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė.
<...>
Taip pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių,
Pakulų bei linų grįžtes pešinėdami, stapters.
Taip žiema pasibaigs, o mes nuogi pasiliksim.“
Lietuvės lyginamos su vokietėmis, peikiamos, kad nerauna linų, nerenka riešutų ir nepardavinėja to, ką užaugina ar surenka.
Pamokymai moterims
Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,
Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė
Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.
O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas,
Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.
Taipgi bezaunydamos ir darbo savo pamiršta.
Moterys kaltinamos, kad rengiasi pagal kitataučių tradicijas ir kalba kitomis kalbomis.
Vestuvių šventė
O vei vėl tuojaus tas pats kvieslys pasirodė
Irgi beklykaudams kumelės nugarą daužė.
Tu, nenaudėli, kam spardai kumelio šonus?
Ar negana, kad jį vos gyvą baudžiava lupo?
O tu su pentinais jam dar daugsini vargą?
Jok pamaži, žioply, nemušk be reikalo kuiną!
Juk girdi, rytoj reikės į girę važiuoti,
O poryt mažu reiks parvežyt didelį pilvą.
Vestuvėse kvieslys kaltinamas, kad be reikalo muša arklį, savo pagalbininką darbuose.
Pričkus pasakoja apie ponų vaišes
Aš, rankas savo būriškas kaip reik susiėmęs,
Poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu.
Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sėstis
Ir, visai dangaus užmiršęs, imasi šaukštą
Irgi bezaunydams valgius į gomurį kiša.
<...>
„Jūs, išputėliai pilvoti, jūs gi, bedieviai,
Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti
Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?
Mes, suskretę būrai, mes, vyžoti nabagai,
Šen ir ten vis stumdyti bei daug prisivargę,
Tankiai vos plutas sausas į vėdarą kišam
Ir tikt su blogu skinkiu gaiviname širdis,
O tikt ir už tai kasdien dėkavojame Dievui.
O jūs, neprieteliai, valgius vis rydami riebius
Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,
Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt.
Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat,
Ar kad jūsų namus Perkūns į plentą supleškys?“
Pričkus kaltina ponus, kad šie prieš valgį, taip kaip būrai, nesimeldžia.
Riebūs rudens valgiai
Nugi dabar, naštas vargų visas nusikratę,
Jau pasilinksmykim bensyk česnyj susikvietę.
Tam juk Dievs dosnus gėrybes mums dovanoja,
Kad nusimūčiję bei, kaip mums reik, trūsinėję,
Vėl atsigautumbim, gardžiai kramtydami kąsnius.
Darbo reik, nės taip kožnam Dievs paliepė valgyt,
Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.
Taigi nečėdykim mušt, pjaut ir skerst savo valgį.
Pabrėžiama maisto svarba gyvenime – jis reikalingas kiekvienam, nes suteikia jėgų kasdieniams darbams.
Enskio pasakojimas apie Pelėdos trobą
Trobos smirdų tų, kad jas kas nor įsitėmyt,
Nei pūstynės iš visų pašalių pasirodo.
Kad aukštyn žiūri, pamatai sudriskusį kraiką,
Ant kurio sklypus nuplėštus klestina vėjai,
Kad viens čia, kits ten nuo stogo ritasi lopas.
Sparai po kraiku su čytais kliba supuvę,
O viduj visur po stogu latgaliai kaba,
Su plaušais ar karklais be negelių sukabyti.
Bet apačioj, kad jų butus bjaurius pažiūrėsi,
Tuo juos kaip staldus ar kiaultvarčius pamatysi;
Nės, kur tikt žiūri, visur mėžinys pasirodo.
Juk jie ir kiaules stuboj laikyt nesigėdi,
Ir, kad jiems padyviji, dar barasi smarkiai.
<...>
„Kiaulė, – tariau, – ką dirbi? ar visai nesigėdi?
Juk tu jau kaip šūdvabalis mėžinyj pasirodai;
Ar girdi, kaip šūdvabalis jau šūde pasmirdai.
<...>
„O tu, neprieteliau skarots, su valkata Slunkium
Jau visai nesigėdita tarp žmonių pasirodyt?
Judu netinkat kiaulpalaikes kelias varinėti,
O dar kaip gaspadoriai su kitais gaspadoriais
Vis aukščiaus česnyj tarp svotų lendate sėstis
Ir tikt vis gardžiai smaguraut ir maukt išsižiojat.
Enskys peikia Pelėdą, kad šis neprižiūri trobos švaros ir tvarkos, tačiau lygiuojasi su tvarkingai gyvenančiais būrais.
Selmas lygina praėjusius laikus su šiandiena
Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,
Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo
Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino,
Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.
Tai dar viežlybų kaimynų beigi bičiulių
Gėdėtis ir juos išpeikt nei viens neprivalė.
Ogi dabar, žėlėk Dieve, tikt gėda žiūrėti,
Kad lietuvninkai kaip vokiečiai sopaguoti
Ar su kurpėms rudenyj ant česnių pasirodo.
Selmas smerkia lietuvninkus perimančius kitataučių tradicijas, ypač - rūbus.
Selmas lygina praėjusius laikus su šiandiena
Tėvai mūsų seni, pirm to neturėdami šuilių,
Rods nei pybelių, nei katgismų dar nepažino.
Jie tikt iš galvos šventus mokinosi mokslus,
O štai tikt daugiaus garbėj laikydavo Dievą
Ir šventoms dienoms bažnyčion bėgdavo greitai.
Ogi dabar, žėlėk Dieve, tikt gėda žiūrėti,
Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,
Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,
O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.
<...>
Bet kiti, vaidus dėl niekniekių prasimanę
Ir girti kits kitą prie galvos nusitvėrę,
Nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos,
Kad vemalai visur per visą karčemą teška.
Tai bjaurybė, kad plaukai pasišiaušia begirdint.
Bet dar to negana. Taipo girtuodami tėvai
Ir vaikus glūpus su savim į karčemą velka,
Kad ir juos tuojaus iš mažo surbt pamokytų;
O paskui, vaikams bepamatant, pešasi tėvai,
Kad plaukų visur išplėštų sukasi pluoštai.
Selmas peikia būrus, sekmadienį tik simboliškai užeinančius į bažnyčia, o po to važiuojančius į karčemą, ten žaidžiančius bei geriančius. Baisiausia, kad muštynes ir girtuokliavimą mato vaikai, kurie perima matomą tėvų elgesį.
Pokalbis apie paklusnumą valdžiai
,,Tu, – tarė Pričkus jam, – saugokis Kasparą kibyt
Ir tylėk, kad dumčius jo tav muša per ausį.
Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti,
Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo
Ir debesių greitų žingsnius stabdyt negalėjo.
O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygyt,
Ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis?
Taigi dabokis su ponu pasipūtusiu šūtyt
Ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų.“
Pričkus lygina valstiečio pyktį su dumplėmis ir smulkiais paukščiais - nors žmogus supykęs barasi ir keikia ponus, tačiau jis negali nieko pakeisti, todėl visų geriausia yra bent ponams girdint jų blogai neminėti.
Kelionė į Karaliaučių ir Pričkaus mirtis
Tu, savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs
Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,
Ar tu ne taip jau kaip biedžius toks prasidėjai,
Ir moma taip tav, kaip jam, pasturgalį šluostė?
Kas tav liepė vargdienį nuliūdusį spardyt
Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams?
Dievs ant sosto prakilnaus tav paliepė sėstis
Ir piktus koravot bei baust tav įdavė šoblę;
Bet teisiuosius kirst ir durt tav nedavė valią.
Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams,
Kad n’įžeistumbei tav klausantį nabagėlį.
Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs,
Vieryt jau bijais, kad Dievs visur tave mato
Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą.
Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tav pasirodys
Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs,
Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys.
Selmas guodžia būrus, teigdamas, jog pomirtiniame pasaulyje bus atlyginta už visus darbus Žemėje, tiek gerus, tiek blogus, todėl būrai turi per daug nesiskųsti sunkiu gyvenimu, o ponai - jų neniekinti, nustoti engti.